Nuotrauka iš Vlado Sapranavičiaus asmeninio archyvo

Vilniaus autostopo klubo senbuvis Vladas Sapranavičius keliauti pakeleivingais automobiliais pradėjo dar būdamas ketverių, todėl pamatęs pakelėje stovintį bendramintį ne tik jį paveža, bet dar ir padėkoja už kompaniją. „Kelionių manijos“ skaitytojams Vladas papasakojo apie egzistuojančias autostopininkų taisykles ir tykančius pavojus, kuriuos užgožia sutiktų žmonių gerumas.

Kuo jus sužavėjo autostopas, jog pradėjote keliauti tokiu būdu?

Sužavėjo daugeliu aspektų. Pirma, tai yra nemokamas būdas keliauti, antra, susitinki, susipažįsti ir pasikalbi su įvairiais žmonėmis. Jeigu tiesiog susitinki žmogų, nepuoli jam pasakoti savo išgyvenimų ar intymių dalykų, tačiau kai susitinki su žmogumi, su kuriuo galbūt gyvenime daugiau nesusitiksi, yra paprasčiau atsiverti ir pasipasakoti. Trečias privalumas – nuotykiai.

Taip pat, tai patogu vairuotojui, nes jam sutrumpėja kelias. Kai aš pavežu autostopininką ir jis man padėkoja, aš jam atsakau tuo pačiu, nes man sutrumpėjo kelias ir padariau gerą darbą.

Kuomet pirmą kartą keliavote autostopu?

Tiksliai neatsimenu, bet, manau, jog ketverių metų. Su močiute važinėdavome pas jos mamą iš Kauno į Panevėžio rajoną.

O kada prasidėjo rimtesnės kelionės?

Iš Lietuvos pirmą kartą išvažiavau, kai 1996 metais organizavau autostopo varžybas „Baltija“. Tai buvo labai elementarios ir mėgėjiškos varžybos iš Vilniaus į Rygą. Net keturios komandos iki Rygos nuvažiavo be persėdimų. Varžybos buvo praktiškai be taisyklių, paprastais maršrutais. Vėliau pradėjome rengti rimtesnes varžybas.

Ar autostopininkai turi tam tikras, galbūt specifines taisykles?

Tai yra beveik tas pats, kas mandagumo taisyklės. Pirmiausia, mes skiriame, ar žmogus yra autostopininkas ar „ruonis“. Tas, kuris nesižavi autostopu, jam tik reikia nemokamai iš taško A patekti į tašką B, galbūt jis daro retai, jam nebūtina gerbti vairuotojo, nes galbūt jis tai daro vieną kartą ir daugiau niekados autostopu nevažiuos. O autostopininkai, kuriems toks keliavimo būdas yra pomėgis ir gyvenimo būdas, gerbia vairuotoją, nes supranta, kad dar pačiam ir draugams daug sykių teks važiuoti. Kuo autostopininko įvaizdis bus geresnis vairuotojų akyse, tuo mažiau reiks laukti pakeleivingo automobilio kitą kartą.

Privalu kalbėtis su vairuotoju. Tie žmonės, kurie stoja visiems, kas papuola, labai gerai atskiria autostopininkus nuo „ruonių“. Autostopininkas bus labai malonus pašnekovas, gal todėl vairuotojas net važiuos lėčiau, kad galėtų ilgiau pabendrauti arba užsuks į kavinę ir pavaišins pietumis, kad pratęstų pokalbį. O jeigu bus varžybos, tai pasistengs greičiau važiuoti, gal net nuveš toliau, nei jis planavo iš pradžių. O tas žmogus, kuriam vairuotojas visai nerūpi, atsisėdęs į šiltą automobilį miegos, kol jį pažadins, arba ignoruos vairuotoją – žiūrės pro langą ar kalbės telefonu, rašys SMS žinutes. Elgsis kaip keleivis viešajame transporte.