Šiandien banglentės yra rimta sporto šaka. Tačiau dažnas turbūt net neįsivaizduoja, kokios senos šio ekstremalaus sporto šaknys bei tradicijos. Kažkada polineziečiams šis užsiėmimas buvo tas pats, kas senovės graikams olimpinės žaidynės. Banglentės buvo savotiška meno, sporto ir religijos sintezė.

Taigi, banglenčių sportas gimė Polinezijos salose. Maždaug IV m.e.a. jose gyvenę vietiniai ieškojo naujų teritorijų ir pradėjo okupuoti Havajus. Tačiau tik patys drąsiausi bei sumaniausi jūrininkai pasiekdavo naujųjų žemių krantus. Čia jie skleidė polineziečių kultūrą bei tradicijas. Viena iš tokių naujovių- plaukimas lenta per bangas. Šis užsiėmimas prieš daugelį šimtmečių buvo laikomas išskirtiniu ir anaiptol ne kiekvienam tekdavo garbė pademonstruoti savo meistriškumą. Tik karaliai turėjo privilegiją susigrumti su vandens stichija.

Kilmingieji asmenys turėjo savo paplūdymius. Taigi, geriausios bangos kažkada priklausė karaliams...Dalintis banga su karališkosios šeimos atstovu buvo nusikaltimas, kuris baudžiamas mirtimi. Banglentės nebuvo vien pramoga. Jei karalius krisdavo nuo lentos, jo karaliavimo dienos taip pat buvo suskaičiuotos. Didžiausią autoritetą turėjo tas valdovas, kuris sugebėdavo nugalėti vandenyno stichijas. Žiniuoniai specialiose apeigose įvairiais užkeikimais, ritualiniais šokiais šaukdavosi aukščiausių bangų.
 
Bangletes gamino taip pat tik išrinktieji meistrai, o technologijos tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Karališkosios lentos ilgis siekdavo iki 7 metrų, o paprasto mirtingojo banglentė neturėdavo viršyti 3,5 metro. Religinių švenčių metu buvo organizuojamos varžybos.

 
Tradicijos tampa blogu įpročiu
 
Po Džeimso Kuko ekspedicijų europiečiai susidomėjo Havajų salomis. Pradėjo plūsti baltieji žemvaldžiai ir misionieriai, kurie, bėgant amžiams, ne tik kolonizavo salas, bet pakeitė tradicijas, papročius ir gyvenimo būdą.

Čiabuviai- pusnuogiai pagonys- buvo visiška priešprieša kolonizatoriams. Vietinių papročius šie paskelbė pagoniškais ir uždraustais. Tarp jų pateko ir pramogos banglentėmis.

Vietiniai gyventojai, negalėję prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo, nuo europiečių platinamų ligų, virusų sparčiai mirė.Jei Džeimso Kuko laikais Havajuose vietinių gyventojų buvo apie 800 000, tai po šimto metų liko vos 40 000. Didžiausiame Honolulu mieste vos kas ketvirtas gyventojas buvo vietinis. Gerokai primirštas tradicines pramogas ryždavosi išbandyti tik koks nors pamišėliu laikomas užsienietis. Vienu iš tokių keistuolių buvo garsus rašytojas Markas Tvenas.