Panerti į Jukatano pusiasalyje, pietryčių Meksikoje, esančius senotus, buvo vieno iš plastinės chirurgijos Lietuvoje pradininkų, Renaldo Vaičiūno, svajonė. Kadais, tikėdami, kad senotų vanduo yra šventas ir manydami, kad tai yra vartai į požeminę mirusiųjų karalystę, senovės majai čia aukojo žmonių aukas. Šiandien Meksikos senotai – populiarus adrenalino ištroškusių povandeninio nardymo mėgėjų traukos centras.

„Senotai – tai karstinių ežerėlių tipas su po žeme esančiais urvais. Šiuo metu ištirta apie 12 kilometrų senotų, tačiau kiek jų yra iš viso, niekas nežino. Įėjimų į šiuos urvus yra apie 800 ir jų vis dar atrandama“, – įspūdžiais su Kelioniumanija.lt dalinosi iš kelionės neseniai sugrįžęs chirurgas.

Pasak R. Vaičiūno, yra kelios teorijos, aiškinančios, kaip šie urvai susiformavo. Anot vienos iš jų – tai įvyko lietaus vandeniui išplovus paviršinį klinčių sluoksnį ir susijungus su požeminiais urvais, anot kitos – senotų sistema susiformavo į Žemę nukritus meteoritui, dėl kurio, kaip manoma, Žemėje išnyko priešistorinė gyvybė.

„Žodis senotas kilo iš majų kalbos žodžio „ts'ono'ot“, reiškiančio „kažkas gilaus“. Šie, po žeme esantys urvai, užpildyti vandeniu, todėl juose galima nardyti. Tai ir yra svarbiausias senotų išskirtinumas, suteikiantis daug adrenalino – nerdamas į šiuos urvus atsiduri ne tik po vandeniu, bet ir po žeme. Turintiems klaustrofobiją, nelabai rekomenduoju ten nardyti“, – šypsojosi R. Vaičiūnas.

Neįžengiamos džiunglės

Septynerius metus nardantis chirurgas teigė, kad specialaus fizinio pasirengimo prieš kelionę į Meksiką neprireikė. Bemaž tris savaites trukusią kelionę, kurią užsisakė per lenkų agentūrą, kompanija pradėjo nuo turistų liaupsinamo Kankuno, iš kurio persikėlė į Kozumelio salą. „Tai turistams pritaikyta sala, kurioje apsigyvenome labai netoli nardymo klubo esančiame viešbutyje, – pasakojo chirurgas. – Atostogas pradėjome savaitę nardydami vandenyne. Tam skirdavome faktiškai visą dieną: atsikėlę papusryčiaudavome, nueidavome iki nardymo klubo, sėsdavome į laivą ir išplaukdavome nardyti.“

Po savaitės apšilimo kompanija įgyvendino savo tikslą ir svajonę – pradėjo nardyti senotuose. „Jausmas nepakartojamas. Po pusryčių sėsdavome į automobilį ir juo važiuodamove gerą valandą. Aplink – neįžengiamos džiunglės ir, staiga, vidury jų pamatai namuką bei svečių laukiantį šeimininką“, – įspūdžius prisiminė R. Vaičiūnas. Jo teigimu, džiunglių plotai, kuriuose yra senotai, privatizuoti. Juose įkurti nardymo klubai, iš kurių nardytojai nuomodavosi oro balionus – nardymo įrangą lietuviai į Meksiką vežėsi savo.