Nusivaliusi dulkes nuo dviračio, vakar pagaliau ryžausi išbandyti naują dviračių maršrutą Vilniuje. Gėda prisipažinti, bet šiais metais dar net nebuvau užsėdusi ant dviračio. Visgi paraginta kelių pažįstamų, emocingai vis pasakojusių apie „labai fainą“ maršrutą, galiausiai buvau įtikinta. Tiesa, pats dviračių takas, kuriuo man rekomendavo važiuoti „prasiblaškyti“, nėra naujas. Tačiau sudarytas maršrutas apima išties vaizdingas sostinės vietas.
Taigi kelionės pradžia – Ateities g., Baltupiuose. Kelionės tikslas – Sereikiškių parkas, senamiestyje. Visas maršrutas atrodo štai taip: Ateities g.-Kalvarijų g.-A.Krutulio g.-palei Cedrono upelį-dviračių taku palei Nerį-Antakalnio tiltas-dviračių taku palei Nerį-Žolyno g.-prie Kraujo perpylimo centro mišku iki Filaretų g.-Rudens gatve kirsti Polocko gatvę-Belmonto žirgynas-Belmonto kriokliai-persikelti per Vilnelę-Tuputiškių gatvė-Pavilnio gatvė-Markučiai-kairiu Vilnelės krantu iki Užupio-Sereikiškių parkas.
Iki Ateities gatvės nuo mano namų – 5 minutės kelio. Taigi čia atvažiavau greitai. Ateities gatvėje esantis dviračių takas puikus, juo važiuoti – tikras malonumas. Jau čia buvau nustebinta, kiek daug žmonių važinėja dviračiais – nuo visai mažų „pyplių“ iki solidaus amžiaus moterų ir vyrų. Kelios minutės Ateities gatve ir netrukus pasiekiau Kalvarijų gatvę. Sankryžoje perėjusi į kitą gatvės pusę, pasimečiau – specialaus dviračių tako lyg ir nebeliko. Tačiau čia esančiu išasfaltuotu keliuku važiuoti dviračiu – ne mažesnis malonumas. Mėgaudamasi puikiu oru ir lyg išganymas pučiančiu vėjeliu, nuokalne pasileidau Kalvarijų g. žemyn. Smagumėlis! Kartais pasvajoju, kad važiavimas dviračiu visuomet būtų tarsi lėkimas nuokalne žemyn. Kai šiek tiek pakovojęs su savimi vis tik leidi sau nė kiek nestabdyti ir mėgautis tave žemyn nešančiu greičiu. Antra vertus, jei nebūtų įkalnių, tikriausiai niekada taip ir nepajustumėme nuokalnių teikiamo malonumo.
Kalvarijų gatvėje stovi ne vienas ženklas su sužymėtomis gatvėmis, todėl rasti A.Krutulio gatvę buvo paprasta. Įvažiavusi į šią gatvę, atsidūriau ramioje nuosavų namų apsuptyje. Dviračių tako čia nėra, bet kelias – nuostabus. Šiek tiek pavažiavusi A.Krutulio gatve, netrukus atsidūriau priešais mišką. Kiek padvejojusi sustojau – asfaltuotas kelias suko į dešinę, bet nuo miškelio sklidęs drėgmės kvapas buvo akstinas nuojautai kuždėti, kad važiuoti reikia į jį. Taigi – atgal ant dviračio ir išmintu miško keliuku – gilyn į jį. Tiesa, labai toli nenuvažiavau, nes iškart atsidūriau prie smėlėtos ir gan stačios nuokalnės. Ir vėl sudvejojau, ar tikrai ten pasukau. Dviračių tako čia tikrai nėra, o ir su dviračiu leistis nuo tokios nuokalnės vargu ar įmanoma. Šįkart papirko apačioje esantis vaizdas – matėsi tiltelis, taigi spėjau, kad jis pastatytas virš Cedrono upelio, kurį turėjau pasiekti.
