„Atsargiai, durys užsidaro“, – aš taip pavadinčiau reportažą iš mūsų kelionės (sako kelionės draugas). O pačią frazę galima išgirsti Baltarusijos viešajame transporte, pavyzdžiui, metro, kur įeinant reikia įmesti žetonėlį, bet jokio bilieto negauni. Tą frazę, beje, ištaria rimtas dėdė, kuris gyvena garsiakalbyje – šaltu, gal bejausmiu, o gal su ironija, kaip iš to filmo, balsu. Bet aš taip ir nepavadinau. Net galvojau pavadinti „Šalis, kur labai lengva būti milijonieriumi“, nes dažnam gali apsisukti smegenėlės, kai už ledų porciją reikia sumokėti tūkstantį, o už kepaliuką duonos ir porą. Neduok dieve, perkate skalbimo mašiną. Tūkstantis Baltarusijos rublių mūsų kelionės metu buvo maždaug vienas litas (dabar jų rublis – perpus pigesnis). Paskaičiuokite. Na, net ir vykstant ekonominiams pokyčiams, mūsų slavų kaimynėje pakankamai pigu.

Koks mūsų kelionės tikslas? Ką norime pamatyti? Rašiausi tokius ir panašius klausimus prieš kelionę. Aplankyti lietuviškas pilis Baltarusijos teritorijoje, pamatyti Minską (kaipgi be jo), rasti prieš dvidešimt metų „dingusią“ kolegos mamos draugę ir tiesiog patirti santykį su Baltarusija. Vienas komiškas atsitikimas įvyko dar pasienyje. Ten galima laisvai pasiklysti tarp punktelių ir kioskelių, kol gauni visus antspaudus ir susitvarkai dokumentus, o pasieniečiai vaikšto išdidūs ir nelabai nori paaiškinti. Rusiškai kalbantis mano kolega nuėjo pasiklausti prie kito kioskelio, kol aš laukiau eilėje prie pirmo. Tačiau atėjo mano eilė, kolega negrįžta, o aš rusiškai nemoku, tad pradėjau kalbėti angliškai. Mane palydėjo skambus juokas – angliškai ten nekalba. Vis dėlto vėliau, pamatę, kad keliaujame autostopu ir esame nepavojingi, besišypsodami lengvai, net „nepurtę“ praleido per sieną.  

Myro pilis

Taigi, aplankėme lietuviškas pilis Lydoje, Naugarduke, Myre, Nesvyžiuje, Krėvoje. Pilys, beje, kaip pilys, daugiausia griuvėsiai, vienintelės padoriai atrodančios, atstatytos – Myro ir Nesvyžiaus. Keisčiausia mums pasirodė tai, kad pievose prie pilių ganosi karvės, arkliai, ožkos. Gal tai būdas natūraliai šienauti, o gal tiesiog svetimos istorijos ir kultūros nevertinimas? Nors šiaip jie ginčijasi – kieno čia istorija, jei žemės jų? Ir Mindaugas gal buvęs gudų, ne lietuvių karalius. Kodėl Viliją mes vadiname Nerimi, jei turime sostinę Vilnių – gal visgi ne mums jis priklausė ir ne mūsų valstybė tai buvo? Naugarduke netgi aplankėme „jų valdovo“ Mindaugo kapą. Na, bent jau istoriją jie studijuoja. Gaila, kad štai baltarusių kalbą mokiniai dažnai mokosi vos dukart per savaitę. O kai kurie išvis ja nekalba.  

Baltarusijoje žmonės svetingi

Neretai keliautojai naudoja vieną gudrybę – paprašo pasistatyti palapinę žmonių kieme. Dažniausiai, jei žmogus norės pagelbėti, jis pakvies ir į vidų, o jei nenorės – nesutiks nė į kiemą įsileisti. Tuomet tiesiog lieka prašytis kitur.