Gryno oro, žalumos ir ramybės Hyjumos (est. Hiiumaa) saloje netrūksta. Nors antrąją pagal dydį Estijos salą populiarumu ir lenkia lankytojų pamėgta Sarema, tačiau ieškantys ramaus poilsio ir laukinių paplūdimių mielai renkasi miškuose paskendusią Hyjumą. 

Salą garsina švyturiai

Į vakarus nuo žemyninės Estijos ir į šiaurę nuo didžiausios šalies Saremos salos nutolusioje Hyjumos saloje yra trys švyturiai.

Senasis Kopu švyturys, bene lankomiausia Hyjumos vieta, yra Kopu pusiasalyje. Salos simboliu tapusiam švyturiui jau beveik 500 metų. Jis laikomas seniausiu be pertraukų veikiančių švyturiu pasaulyje. Be to, tai pirmasis švyturys, iškilęs prie Baltijos juros. 1531 m. pastatytas švyturys iki pat XIX a. pradžios švietė kūrenant malkas ir tik 1805 m. deginimui imta naudoti kanapių aliejų.

Tahkunos švyturys

Pačiame Tahkunos pusiasalio smaigalyje, šiauriausiame Hyjumos salos taške stovi aukščiausias Estijos švyturys. 43 m aukščio ketaus švyturys žymus tuo, jog buvo pagamintas Prancūzijoje, garsiojo Eifelio gamykloje, tuomet dalimis atvežtas į Hyjumą ir surinktas Tahkunos pusiasalio pakrantėje pradėjo veikti 1875 m. Įdomi detalė, kad ir Tahkunos, ir netoliese esantis Ristnos švyturiai buvo užsakyti Prancūzijoje tuo pačiu metu. Tik įvyko nedidelė klaida ir šiuos švyturius... tiesiog sumaišė ir pastatė ne savo vietoje.

Tahkunos švyturys – vienas iš nedaugelio Baltijos šalyse, į kurio viršų galima užlipti visiems smalsuoliams, trokštantiems pasidairyti po apylinkes iš paukščio skrydžio. Į aštuntame aukšte įrengtą apžvalgos aikštelę tenka kopti pėsčiomis, o viršuje – dairykis į valias vėjui taršant plaukus. Baltija banguoja iš trijų pusių, o pietuose kiek akis užmato driekiasi miškai.

Šalia švyturio akmenuotoje pakrantėje iškilęs memorialinis paminklas kelto „Estonia“ katastrofoje žuvusiems vaikams, mat ši salos vieta yra arčiausiai tragedijos vietos – iki jos apie 30 km. Na, o iki Suomijos jau irgi ne taip toli – per 80 km.

Šiauriausias Hyjumos taškas

Militaristinis Tahkunos pusiasalis

Būtent dėl Suomijos artumo sovietmečiu Hyjumos sala buvo paversta karine zona. Tahkunos pusiasalyje kelis dešimtmečius karaliavo sovietų armija, o didžiąją salos dalį juosė spygliuotos vielos tvora. Net vietiniams gyventojams ne visuomet būdavo leidžiama išsimaudyti jūroje. Į salą estai galėdavo atvykti tik aplankyti giminių, o iš kitų šalių patekti čia būdavo praktiškai neįmanoma: iš Lietuvos į Hyjumą anuomet galėdavo atvažiuoti tik trys autobusai per metus, iš Latvijos – penki.