Vilnietė Indrė Vainalavičiūtė dar gyvena gruziniškomis nuotaikomis, o žiūrėdama nuotraukas prisimena neseniai aplankytą, atrodo, tokią pažįstamą, tačiau stebinti nepaliaujančią Gruziją. Mergina juokiasi, kad legendinis rusų filmas „Kaukazo belaisvė“ iki šiol atspindi paslaptingą ir gamtos grožiu džiuginančią šalį. Tiesa, būsimų žmonų vyrai jau nebegrobia.

Kodėl savo atostogoms pasirinkai Gruziją?

Kelionę į šią šalį pradėjau planuoti prieš gerą pusmetį, tad sprendimas keliauti tikrai nebuvo spontaniškas, o patį pasirinkimą nulėmė kelios priežastys: jau seniai labai norėjau pamatyti nors vieną iš Kaukazo regiono šalių, o po 2008-ųjų įvykių apie situaciją Gruzijoje buvo daug ir plačiai kalbama, vykdyta gausybė įvairių bendradarbiavimo projektų, tad savo akimis norėjosi pamatyti kaip atrodo, vienų žodžiais tariant „kenčianti skurdą ir karo nusiaubta šalis“, kitų – „gamtos turtais apdovanotas unikalios kultūros ir svetingų žmonių kraštas“.

Nors šią šalį Lietuvos užsienio reikalų ministerija įtraukė į šalių, į kurias vykstant reikia imtis ypatingų saugumo priemonių sąrašą, lietuviams, panorusiems aplankyti Gruziją nereikia rūpintis vizomis, o ir skrydžiai nėra labai brangūs.

Kokį Gruzijos vaizdą buvai susidariusi prieš kelionę ir ko tikėjaisi iš šios šalies?

Ne kartą teko girdėti, kaip guodėsi iš egzotiškų kraštų sugrįžę keliautojai, kad realybėje Egipto piramidės nėra tokios didingos kaip kelionių katalogo nuotraukose, o legendiniame Tadž Mahalyje jaučiamas ne amžinos meilės dvelksmas, o svilina kaitri Indijos saulė, tad keliaudama į Gruziją neleidau įsisiautėti savo vaizduotei ir jokių „turistinių“ nusivylimų išgyventi neteko, veikiau atvirkščiai – ši šalis pranoko visus mano lūkesčius.

Visus, kurie Gruziją įsivaizduoja tokią, kokia ji pavaizduota legendiniame Leonido Gaidajaus filme „Kaukazo belaisvė“ galiu pradžiuginti: įspūdingi kalnai ir sraunios kalnų upės niekur nedingo, užstalėje tebeskamba tostai ir laisvai liejasi vynas, žvalgantis po apylinkes vis dar galima sutikti vietinių gyventojų, kurių transporto priemonė – asilas, o pagrindinis verslas – avininkystė. Tik nuotakų ir narsiųjų džigitų gyvenimas pasikeitė: grobti sau žmoną tapo ne tik nemadinga, bet ir draudžiama įstatymu, o džigitai nuo žirgų jau persėdo į rusiškus, japoniškus ar korėjietiškus automobilius.

Abejoju, ar nors vienam į Gruziją atvykusiam turistui pavyko tik aikčioti iš nuostabos gerintis kalnų peizažais ir mėgautis kitais atostogų malonumais, nepastebint gyvenimo, kuris verda visai šalia. Prabangių namų kvartalus vykstant į užmiestį pakeičia daugybę metų nedažyti, sukrypę namai, pakelėse laisvai ganosi karvės ir kiaulės, kurios tik vietiniams gyventojams žinomu mistiniu būdu vakare sugrįžta namo.