Kopinėti medaus į Gruziją (I dalis)

Pirmoji pažintis su Gruzija

Paskutinę naktį prieš įvažiuodami į Gruziją ir neturėdami pasirinkimo miegojome pajūryje ant akmenų. Bet tai netrukdė kitą dieną būti geros nuotaikos ir nekantraujant kirsti Turkijos-Gruzijos sieną. Taip per daugiau nei savaitę pasiekėme šalį, apie kurią svajojome ir kuri mums žadėjo nuotykius, vyno upes ir naujus draugus.

Pasak keliautojo Dainiaus Kinderio, Gruzija yra geriausia šalis keliauti autostopu. Ir mes netrukome tai pajusti. Greitai pasiekę Batumi kurortą išėjome pasižvalgyti. Tikrai gražiai sutvarkytas centras ir pasivaikščiojimų takai prie jūros, tačiau vos žengus kelis žingsnius tolėliau atrandi baisiai duobėtas gatves ir beveik neegzistuojančius šaligatvius. Taip pat į akis krenta kontrastas tarp senų sovietinių automobilių ir naujų prabangių visureigių. Kadangi kai kuriuose labai prastos būklės keliuose Gruzijoje galima pravažiuoti tik su visureigiu, nemažai tokių automobilių galima pamatyti ir miestų gatvėse bei keliuose.

Batumi verta aplankyti įspūdingą Botanikos sodą, kuris buvo didžiausias sodas Tarybų Sąjungoje. Šiame sode mes pirmą kartą patyrėme gruzinišką vaišingumą, kai pradėjus lyti prie mūsų prisistatė sodo prižiūrėtojai ir pakvietė pas juos padegustuoti gruziniškos degtinės čiačios.

Adžarijos vilionės

Toliau mūsų kelionė tęsėsi prastais keliais per Adžarijos regiono kaimus, kur automobiliai važiuodavo nuo kaimelio iki kaimelio, o nuolatinis vietinių dėmesys tapo mūsų kasdienybe. Šiuo keliu labai lėtai judėjome net kelias dienas, bet nuostabūs kalnai ir maži kaimeliai su kas vakarą nakvynę siūlančiais gyventojais viliojo čia pasilikti dar ilgiau. Jau pirmą vakarą dvi gruzinės nusivežė mus nakvynės pas savo tetą, kuri gyveno kaime aukštai kalnuose.

Kaime gruzinai gyveno nuo žemės pakeltuose namuose, kur pirmame aukšte yra rūsys, o antrame – gyvenamos patalpos. Šių namų galva buvo moteris, kas taip neįprasta Gruzijoje, kur svarbesnis vaidmuo dažniausiai tenka vyrui. Jos pagalbininkės buvo dukros, kurioms dengiant stalą mūsų šeimininkė apgailestavo, kad Mindaugas jau vedęs, sakė, kad vis neranda vyrų savo dukroms. Kituose kaimuose, kur keliavome ir apsistodavome pas žmones, gruzinų moterys pasirodė kaip tikros namų šeimininkės, kurios tik ruošia maistą ir nešioja jį ant stalo, prie stalo net neprisėsdamos. Su svečiais bendrauja vyras.

Mūsų aplankytame kaimelyje Adžarijoje buvo daug jaunų merginų, kurios kitą dieną susirinko prie mūsų šeimininkės trobos ir nedrąsiai mus nužiūrinėjo. Tiesa, vėliau vienas gruzinas pasakė, kad Gruzijoje šeimose labiau laukiami berniukai. Pastebėjome, kad ši šeima neturėjo automobilio, nors 10 km kelias aukštyn į kalnus iki jų kaimelio vedė sunkiai pravažiuojamu keliu, kurį įveiktų tikrai ne kiekviena transporto priemonė.