Graikija – Europos kultūros lopšys. Kultūrinę graikų patirtį kadaise perėmė galingoji Romos imperija, o vėliau ji išplito ir po visą pasaulį. Senojoje Graikijoje persipynę Viduržemio jūros, Balkanų ir Artimųjų Rytų kultūros.
Graikija išsidėsčiusi Balkanų pusiasalyje, tačiau nemaža dalis teritorijos išsibarsčiusi įvairaus dydžio salose, kurių priskaičiuojama per 20 tūkstančių. Didžiausia iš maždaug 200 apgyvendintų salų yra Kreta, antra pagal dydį – Euboja, o trečioji – netoli Turkijos krantų esanti Rodo sala.
Saulės ir šviesos sala
Pasak graikų mitologijos, Rodo sala atsirado saulės dievui Helijui susijungus su nimfa, vardu Rodė. Sala iškilusi iš jūros, o jos gyventojai laikomi saulės dievo vaikais.
Dodekaneso salynui priklausanti Rodo sala – viena iš labiausiai poilsiautojų pamėgtų Graikijos salų, viliojanti nuostabi gamta, senųjų civilizacijų pėdsakais, puikiai išvystyta pramogų ir poilsio infrastruktūra. O svarbiausia mums, lietuviams, yra tai, jog saloje saulė šviečia ne mažiau kaip 300 dienų per metus! Ne veltui šiam rojaus kampeliui yra prigijęs saulės salos vardas.
Vidutinė oro temperatūra vasarą čia siekia +24 - +33°C, o krištoliniai salos krantus skalaujančios jūros vandenys įšyla iki +22 - +24°C.
Rodo salos pakrantės driekiasi apie 220 km. Krištolo skaidrumo jūra ir saulėti paplūdimiai puikai dera su šurmuliuojančiais kurortais. Populiariausi salos kurortai – ramus SPA kurortas Kalitėja, aktyviu naktiniu gyvenimu garsėjantis Filirakis, banglenčių sporto mėgėjų rojus Jalysos, prabangioji Iksija.
Kultūrų kryžkelė
Kadaise pro Rodo salą ėjo svarbūs prekybiniai keliai, tai sudarė palankias sąlygas ekonomikos plėtrai. Antikos laikotarpiu salos sostinė Rodo miestas buvo ne tik prekybinis, bet ir kultūrinis centras. Čia veikė žymios filosofijos, mokslo, skulptūros, menų mokyklos. Romėnų valdymo laikotarpiu Romos kilmingieji vykdavo į Rodą mokytis retorikos meno ir studijuoti kitus mokslus.
Šlovingą salos praeitį patvirtina faktas, kad saloje kitados buvęs vienas iš septynių pasaulio stebuklų – Rodo kolosas. Įspūdingo dydžio saulės dievo Helijaus statula žymėjo vartus į Rodo uostą. Rodo salos gyventojai statulą nusprendė pastatyti III a. pr. Kr. pergalei prieš graikus pažymėti.
33 m aukščio bronzinė statula kelią į uostą žymėjo tik apie 50 metų ir sugriuvo žemės drebėjimo metu. Žynių sprendimu statula nebuvo atstatyta ir gulėjo apie 900 metų, traukdama smalsuolius apžiūrėti „nuvirtusį“ dievą, kol VII a. kraštą užkariavę sirai statulą išardė, o bronzą išsigabeno į Siriją.
Viduramžiais Rodo saloje viešpatavo Šv. Jono ordino riteriai, kurie vėliau persikėlė į Maltą. Šio periodo palikimas – viduramžiškas Rodo miesto senamiestis, kuris yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Viduramžiais Rodas buvo didžiausias miestas Europoje. Rodą juosė 5 km ilgio ir iki 12 m storio siena, už kurios ėjo dvigubas gynybinis griovys.
Vis dėlto, esant nedideliam 18 km atstumui iki Turkijos krantų, net ir įspūdingos sienos neišgelbėjo miesto nuo Osmanų antpuolių. Osmanai salą valdė apie 300 metų, tad jų valdymo žymių galima rasti visoje saloje.
