Šį kartą mūsų skaitytojams pažįstami Diana ir Chrisas (Diana ir Chrisas – kuriantys savo kelią per pasaulį) mums pasakoja visiškai kitokią istoriją. Istoriją apie karą ir genocidą Afrikoje, apie žudynes ir pagrobimus, savanorystę ir nuostabų norą padėti tenykščiams gyventojams. Nepaisydami net dažnai kylančio pavojaus savo gyvybėms, keliautojai neria vis giliau į legendomis, istorijomis ir krauju alsuojančią Afriką.

Kiek laiko praėjo nuo tada, kai kraudamiesi lagaminus atsakinėjote į mano klausimus apie jūsų gyvenimą užpildančias keliones?

Abu: Atrodo, kad tai buvo labai seniai, tačiau iš tikrųjų prabėgo tik kiek daugiau nei trys mėnesiai. Laikas lekia nepastebimai, ypač tada, kai keliaujame. Mes keliaujame po daugelį šalių ir čia viskas kitaip nei namuose, todėl judame į priekį, mokomės ir patiriame daug dalykų. Tai ir priverčia laiką bėgti taip greit.  

Kur buvo jūsų kelionės startas Afrikoje ir kur esate dabar?

Abu: Iš Stokholmo pro Stambulą mes skridome į Nairobį. Stambule praleidome savaitę ir turėjome galimybę susipažinti su šiuo dideliu ir sausakimšu miestu. Tai buvo ramus ir atpalaiduojantis startas prieš chaotišką, mūsų nuomone, gyvenimą Afrikoje.

Afrikoje penkias savaites mes praleidome Kenijoje, tris – Ugandoje, dar tris – Ruandoje, vieną – Kongo respublikoje, o dabar mes esame Tanzanijoje. Planuojame čia likti keturias savaites. 

Į Afriką važiavote savanoriauti. Ar viskas vyksta pagal jūsų susidėliotą planą? Kaip jus pasitiko šis žemynas?

Abu: Mes vykome į Afriką, kad įgytume žinių apie skirtingas kultūras ir padėtume žmonėms, kuriems tos pagalbos reikia. Atvykę supratome, kad Afrikoje negalima planuoti net mažiausios smulkmenos ir, nors tai yra visiškai nesuprantama Vakarų pasauliui, Afrikoje tai – normalu. Pavyzdžiui, jeigu susitariate susitikti su afrikiečiu 10 val. ryto, nesitikėkite, kad jis tokiu metu ir pasirodys. Geriausiu atveju sulauksite jo apie 12 val. ir jis net neatsiprašys, jog pavėlavo. Šis „Afrikos laiko“ supratimas tikrai nedžiugina užsieniečių, tačiau mes turime gerbti ir priimti jų kultūrą. Dažnai afrikiečiai sako: „susitikime vakare miesto centre“, o tai reiškia – bet kuriuo metu tarp 16 – 23 valandos. Gal todėl nenuostabu, kad šių šalių išsivystymas auga lėtai, išskyrus Ruandą. Turėti čia ir vystyti verslą yra didelis iššūkis.

Mūsų planas tikrai nesiklosto taip, kaip planavome, tačiau dabar bandome susidėlioti savaitės planą, nes labai sunku susitarti su žmonėmis ir situacija šalyje gali pasikeisti per kelias dienas. Pavyzdžiui, mes buvome pakeliui į Dadaabo pabėgėlių stovyklą Kenijoje, kad padėtume Somalio pabėgėliams, tačiau privalome sukti atgal, nes keli turistai ir gydytojai, keliaujantieji „be sienų“, buvo pagrobti šioje vietovėje. Visi įspėja nesilankyti šiose vietose.