Šešios dienos šventimo, 4 000 svečių, chna išpaišytos rankos ir kojos, beprotiškai gražūs ir prabangūs sariai, vietoj lėkštės – palmės lapas, o dovanų – kokoso riešutas. Visa tai – dalis indiškų vestuvių, kuriose dalyvavo Valda Rukštelytė, parsivežusi į Lietuvą išskirtinę patirtį ir ypatingų prisiminimų.

Apie visa tai Kelioniumanija.lt kalbasi su Valda.

Kaip atsidūrei Indijoje ir sudalyvavai vestuvėse, vykusiose pagal tos šalies papročius?

Tai buvo mano antroji kelionė į Indiją. Metus prieš tai šioje šalyje pagal mainų programą praleidau penkias savaites ir jų metu gyvenau keliose skirtingose šeimose. Praėjus metams viena iš jų mane pasikvietė į savo dukters, Saros, vestuves.

Tai buvo beprotiškai įdomi šventė: pirmiausiai, priešingai nei gan dažnai būna Indijoje, ši santuoka buvo ne suvestinė (angl. arranged) – jaunieji patys vienas kitą išsirinko. Antra, nors jų šeimos priklausė tam pačiam socialiniam sluoksniui ir tai pačiai kastai, jos išpažino skirtingas religijas. Jaunoji kilusi iš krikščionių protestantų šeimos, jaunasis – iš induistų.

Taigi tai buvo dvigubos, šešias dienas pagal protestantų ir induistų tradicijas vykusi šventė. Savaitės ilgio vestuvės net ir Indijoje nėra įprastas dalykas – dažniausiai jos vyksta apie tris dienas. Tai, kad šios vestuvės buvo švenčiamos tiek daug dienų, lėmė skirtingos jaunųjų religijos.

Pirmąją vestuvių dieną, laikantis indiškų papročių, kurie šiuo atveju nesusiję su religija, maždaug 400–500 svečių susirinko nuotakos namuose. Kol vyrai sode šnekučiavosi ir užkandžiavo, moterims ant rankų ir kojų su chna buvo piešiami įvairūs ornamentai – mehendi. Šie raštai yra tarsi moters papuošalas. Indės juos ant rankų ir kojų piešiasi tik išskirtiniais atvejais, tačiau per vestuves mehendi yra būtinas atributas.

Buvo be galo įdomu matyti, kaip vyrai rūpinosi savo moterimis: kol pastarosios džiovinosi išpaišytus ornamentus, vyrai joms visaip kaip asistavo: dėjo į burną maisto, padėjo atsigerti...

Po pabendravimo ir moterų rankų bei kojų papuošimo svečiai išsiskirstė?

Taip, pirmąją vestuvių dieną daugiau nieko nevyko. Po mehendi procedūros ir pabendravimo, atvažiavę svečiai išsiskirstė. Nakvoti nuotakos namuose liko tik artimiausi šeimos nariai ir giminaičiai. Nuotakos dėdė su savo šeima buvo atvykęs iš Jungtinių Valstijų, taigi jie visi nakvojo pas Sarą namuose. Visi kiti svečiai – viešbutyje.

Indijoje gyva tradicija – kviesdamas svečią į vestuves, pasirūpini ir jo išlaidomis. Taigi bilietus į Indiją pirkausi pati, tačiau viskuo kitu – viešbučiu, maistu ir pan. pasirūpino į vestuves mane pakvietusi šeima. Jų rūpinimąsi jaučiau viso buvimo Indijoje metu: man nuolat kas nors asistavo, turėjau net asmeninį vairuotoją, kad esant reikalui galėčiau nuvykti, kur man reikia.

 
Kas vyko antrąją vestuvių dieną?