Tai, kad kinų visuomenei itin svarbus konfucianizmas, akcentuojantis šeimą kaip svarbiausią visuomenės vienetą ir pabrėžiantis hierarchiją bei pagarbą tėvams, puikiai atsispindi ir versle. Su ne vienu Kinijos verslininku bendravęs Mindaugas teigia, kad kinai itin vertina atvirumą ir pagarbos rodymą aukštesnį rangą užimantiems bei vyresniems žmonėms.

Skaitykite pirmąją šio straipsnio dalį „Kinija kitu kampu I“

„Bemaž svarbiausias kinų verslininkų veiklos principas – tai dėkingumas už paslaugas arba tiksliau – nepamiršimas atsakyti į suteiktą paslaugą kita paslauga. Kinijos verslininkai itin daug laiko investuoja į tarpusavio santykių sutvirtinimą, todėl bet koks neapgalvotas skubėjimas tikintis greitų rezultatų, gali pasibaigti derybų nesėkme“, – aiškino Mindaugas.

Jis pasakojo, kad prieš kelionę į Kiniją domėdamasis šios šalies verslo kultūros ypatumais skaitė, jog žmonių santykiai kinams svarbesni už darbą, todėl jie akcentuoja dirbantys ne su bendrovėmis, bet su konkrečiais asmenimis. „Žvelgimas į darbo santykius iš šios perspektyvos lemia ir kitas kinų itin vertinamas savybes, tarp kurių: lojalumą, nuolankumą, kantrybę, kuklumą, asmeninį kontaktą“, – pasakojo Mindaugas.

Vyras taip pat pažymėjo, kad Kinijos verslininkams labai svarbi pagarba jų socialiniam etiketui. Todėl pastarojo neišmanymas, pasireiškiantis net ir mažiausia smulkmena, gali sužlugdyti bet kokias santykių su tolimosios šalies verslininkais perspektyvas.

Neatskiriama verslo dalis – maistas

„Vakarų civilizacijos atstovui gali atrodyti, kad atsisakymas išgerti pasiūlyto puodelio arbatos tėra smulkmena. Iš tiesų tokį atsisakymą kinai verslininkai priimtų kaip įžeidimą“, – aiškino lietuvis. Svetingumas – viena iš svarbiausių Kinijos tradicijų, su kuria būtina susipažinti prieš vykstant į minėtą šalį.

„Lygiai taip pat, kaip ir atsisakymas puodelio arbatos, ne mažiau įžūlus gali pasirodyti noras pasidalinti sąskaita. Tai kinams būtų nesuprantamas pasiūlymas, – aiškino Mindaugas. – Į svetingumą reiktų atsakyti svetingumu, t.y. pasiūlyti atsakomąjį kvietimą“.

Lietuvos verslininkas pasakojo, kad vietos žmonių rūpestis ir dėmesys darė didžiulį įspūdį. „Būdavo, susitariu susitikti su tam tikros gamyklos savininku. Tai atskridus į miestą, kuriame pastatyta ta gamykla, mane oro uoste pasitinka to verslininko atstovas, nors nuo gamyklos iki oro uosto – didžiulis atstumas, – pasakojo vyras. – Arba atvažiuoja pasiimti iš viešbučio ir pirmiausiai nuveža ne į gamyklą, bet papusryčiauti“.