Mintis, kad turtingi ir didingi miestai guli pamiršti jūrų gelmėse, kaitina vaizduotę, rašo Newscientist.com.

Bėga metai ir taip niekas neatranda Atlantidos. Kas iš tikrųjų slepiasi jūros gelmėse? Jo Marchantas padės mums pažvelgti į paskendusius miestus ir atskirti tikrus faktus nuo mitų.

Heraklionas ir Rytų Kanopas, Egiptas

Vakarinėje Egipto pakrantėje, kur Nilas įteka į jūrą, anksčiau stovėjo du turtingi ir didingi miestai. Dabar jie guli palaidoti po vandeniu. Maždaug 500 a. pr. Kr. Herakliono ir Rytų Kanopo uostai, vartai graikų laivams, vykstantiems į Egiptą, buvo klestintys prekybos centrai.

Miestai taip pat buvo religiniai centrai, jų šventyklos sutraukdavo tūkstančius piligrimų kiekvienais metais.Viskas, kas dabar yra žinoma apie šiuos miestus, yra iš išlikusių senovės rašytinių šaltinių. Graikų istorikas Herodotas rašė, kad jie priminė Egėjo jūrų salų miestus.

Prancūzų archeologas Franckas Goddio pradėjo tyrinėti vietovę, esančią keli kilometrai nuo Nilo deltos. F. Goddio vykdė povandeninius kasinėjimus netoli Aleksandrijos 1990 m. pradžioje. 2000 m. F. Goddio rado dvi griuvėsių grupes, kuriose sienų, šventyklos liekanos, kolonos ir statulos, palaidotos po 7 metrų smėlio sluoksniu.

Pirmoji griuvėsių grupė buvo rasta 1,6 kilometro nuo dabartinės pakrantės. F. Goggio archeologų komanda rado monetų, amuletų, brangenybių, datuojamų VI a. pr. Kr. Juodo granito plokštėje, kur surašyti mokesčių įstatymai, parašytas ir miesto pavadinimas – Heraklionas. Įstatymai pasirašyti faraono Nektanebo I, kuris valdė 380–362 m. pr. Kr.

Archeologų grupė taip pat identifikavo dvi šventyklas, skirtas graikų didvyriui Herakliui ir egiptiečių dievui Amonui. Heraklio šventyklos šiaurėje buvo rasti bronziniai indai, kuriuose galėjo būti laikomos aukos. „Mes radome ritualinių reikmenų, kuriuos dvasininkai laikydavo tik jiems žinomose vietose“, – pasakojo F. Goddio.

Už kelių kilometrų antra griuvėsių grupė yra priskiriama Rytų Kanopui. Čia buvo rasta keramikos, šventyklų durų dalis, monetos su Kleopatros atvaizdu, kuri valdė Egiptą I a. pr. Kr. ir juodo granito plokštė, skirta Nektanebo I garbei, kurioje gausu astronominių ir kalendorinių įrašų.

Abu miestai buvo sujungti kanalais ir vandens keliais. Dideli akmeniniai miestų pastatai buvo statomi upės pakrantėje, ant dumblo ir smėlio, be jokio tvirto pagrindo ar polių. Kai Nilas patvindavo, pakrantės žemės paviršius nuolatos smukdavo.

Iš pradžių žala nebuvo tokia didelė. Tačiau kolonų, statulų liekanos bei žmonių skeletai Rytų Kanope rodo, kad didysis griuvimas buvo staigus. Po ilgos kovos su sėdimu per didelį potvynį, kuris pagal istorinius šaltinius buvo 740 m. po Kr., miestai atsidūrė po vandeniu.

Taip pat skaitykite:

Top 10: kultūrinės „salelės“ svetimose valstybėse