Sudano teritorijoje kadaise klestėjo atskiri Nubijos, Darfuro istoriniai regionai ir jau 3 tūkstantmetyje pr. Kr. čia gyvavo pirmosios valstybės, kurios aktyviai prekiavo su Senovės Egiptu.

Vėliau Nubijos regiono gyventojai ėmė puldinėti Egiptą, o šiam nusilpus, perėmė nemažai kultūros elementų. Nubijoje apie II tūkst. pr. Kr. pradžioje iškilo Kermos miestas. Tačiau po kelių šimtmečių vėl sustiprėjęs Egiptas perėmė Nubijos teritorijos valdymą.

I tūkst. pr. Kr. pradžioje suklestėjo savarankiška Nubijos karalystė, kurios sostine tapo Napata. Netoli šio miesto piramidėse buvo laidojami karalystės valdovai. Vėliau sostinė buvo perkelta į Meroję. Nubijos karalystė gyvavo iki IV a.

VI a. Nubijoje ėmė plisti krikščionybė ir susiformavo krikščioniškos valstybės, imtas naudoti nubų raštas. XVI a. regione ėmė plisti islamas.

XIX a. Nubija atiteko Egiptui, kurį tuo metu valdė osmanai. Tačiau vietiniai gyventojai turkų valdžia buvo labai nepatenkinti ir suorganizavo sukilimą.

XIX a. pabaigoje Sudano teritoriją okupavo Didžioji Britanija, buvo suformuotos valstybinės sienos. Sudanas buvo valdomas iš Egipto. Šalis buvo suskaidyta į dvi dalis: krikščioniškąją pietinę ir islamiškąją šiaurinę.

1956 m. Sudanui suteikta nepriklausomybė. Tačiau šalies šiaurinė ir pietinė dalys ilgainiui sukilo į pilietinį karą, trukusį 17 metų. Net ir pasibaigus karui, neramumai šalyje nebuvo visiškai numalšinti ir 1983 m. prasidėjo antrasis pilietinis karas.

Taika buvo pasiekta tik 2005 m., kuomet buvo sutarta Pietų Sudanui suteikti autonomiją, o krašto likimą – ar jis išliks Sudano sudėtyje, ar paskelbs nepriklausomybę – nutarta spręsti po 6 metų.