98 proc. šalies gyventojų – islamą išpažįstantys arabai (musulmonai sunitai). 1 proc. Gyventojų –berberai, 1 proc. – europiečiai. Tunisas yra viena iš liberaliausių islamą išpažįstančių šalių. Nors oficiali kalba – arabų, šalyje iki šiol populiari prancūzų kalba.

Tunise, kaip ir kituose musulmoniškuose kraštuose daug mečečių (maldos namų). Penkis kartus per dieną iš mečečių minaretų dvasininkai (mulos) kviečia melstis. Norint aplankyti mečetę, geriau tą daryti ne per pamaldas. Būtina nusiauti batus, moterims reikia dėvėti galvos apdangalą, ilgą sijoną, kuriuos turistai gali gauti prie įėjimo.

Musulmonų pasniko mėnuo – ramadanas, kurio metu praktikuojantys tikintieji negali valgyti ir gerti dienos metu. Apskritai ramadano metu gyvenimo tempas būna sulėtėjęs. Įvairios įstaigos ir valstybinės parduotuvės dirba iki 13 val.

Tunisiečiai – noriai bendraujantys. Kaip ir kiti arabų prekeiviai, tunisiečiai yra itin aršūs ir kartais įkyroki pardavėjai, besileidžiantis į ilgas derybas dėl pirkinio kainos ir kartais supykstantys, jei klientas nieko nenuperka. Neretai kai kurie tunisiečiai stengiasi nepraleisti progos pasipelnyti iš turistų, dėl to apsiperkant patartina būti itin akyliems. Paprastai kainas tuniesiečiai pardavėjai kainas nustato atsižvelgdami į potencialaus pirkėjo piniginės storį: klausimas „Iš kur jūs esat?“ dažnai pateikiamas ne tam, kad geriau susipažintų, o tam, kad įvertintų kliento perkamąją galią.

Tunisietiški turgūs (souk) – puiki pramoga kantriems pirkėjams. Čia gausu rytietiškų prekių – nuo prieskonių iki kilimų. Tuniso turguje būtina derėtis. Derybos tuniesiečiams – gyvenimo būdas. Pasak tunisiečių, geros derybos – tos, kurios trunka ne mažiau kai dvi valandas, tačiau retas europietis turi tiek kantrybės...

Tunisiečių vairavimo įpročiai yra gan nemandagūs. Net ir einant per pėsčiųjų perėją galite išgirsti vairuotojo įspėjamąjį signalą.

Tunisiečiai išlaikę daugybę senųjų papročių. Vienas jų – tai kiekvieno vyro prievolė vesti. Šalyje beveik nėra viengungių. Tačiau norint vesti, būtina turėti būstą, kur parsivestų žmoną. Tunisietės merginos iki vestuvių nedirba jokių namų ruošos darbų, dėl to po vestuvių jaunųjų namuose trumpam apsigyvena vyro motina ar sesuo, kad išmokytų jaunąją visų namų ruošos darbų. Skyrybų atveju turtas dalinamas musulmonų principu: jei šeima vaikų neturėjo, turtas dalijamas pusiau, jei yra vaikų – visas turtas atitenka žmonai ir vaikams.

Tunisiečiai vyrai privalo ne tik vesti, bet ir atitarnauti armijoje.

Paprastai vietos kavinukėse lankosi tik vyrai, kurie čia praleidžia ištisas dienas: rūko vandens pypkes (šišas), geria kavą ir arbatą, lošia kortomis. Tačiau alkoholis čia nėra parduodamas.

Tunise itin gerbiamas medis – alyvmedis. Kiekvienas gyventojas laiko garbe pasodinti alyvmedį. Tunisiečiai dažnai turtą skaičiuoja alyvmedžiais.