Kartagina – senovės finikiečių įkurtas miestas, kuriame išlikę Antonijaus termų griuvėsiai, akvedukas (iš Zigvano vandens šventyklos į Kartaginą), ispanų ir turkų tvirtovės ir Romos laikų bazilikos, Romos amfiteatro, talpinusio 50 tūkst. žiūrovų, liekanos.

Vergilijus „Eneidoje“ pasakojama, kad sudužus laivui čia išsilaipino jaunasis Enėjas, kurį pakerėjo miestą įkūrusios legendinės Tyro karalienės Elisos grožis. Tais laikais Kartagina buvo trečias pagal svarbą miestas prie Viduržemio jūros. Čia gyveno apie 200-700 tūkstančių žmonių.

Romėnai, 146 m. pr. Kr. užėmę Kartaginą, sugrovė ją iki pamatų ir užpylė druska, kad čia niekas niekada daugiau nebeaugtų. Tačiau jau po šimto metų patys ant viršaus pastatė miestą. Beveik viskas, kas čia išlikę, pastatyta ne kartaginiečių, o romėnų. Iš Kartaginos epochos išlikusios tik uosto, gatvių, kai kurių pastatų liekanos.

Kartaginoje stovi ir krikščionių bažnyčia. Įdomu, kad bažnyčios interjeras arabiškas, o Šv. Jurgis ir Marija Magdalena yra juodaodžiai.