Šią vasarą pirmą kartą viešėjau Turkijoje. Buvau kaip vieno jaunimo mainų projekto dalyvė. Gyvenome netoli Canakkale miesto prie Marmuro jūros. Turkija paliko labai vyriškos šalies įspūdį, nes visur gatvėse ir aptarnavimo sferoje daugiausia vien vyrai. Moteris dažniausiai pamatysi tik su savo sutuoktiniais. Tarpusavyje jie bendrauja gana šaltai. O taip pat turkai pasirodė labai neorganizuoti, nes mūsų projekte labai trūko aiškumo, kas kada vyksta. Pietų ir vakarienės laikas dažnai keisdavosi, nusikeldavo ir niekada iš tiesų nežinodavai, kada bus galima pavalgyti. Taipogi nelabai buvo ir programos, tad didžiąją dalį laiko tiesiog prasivartydavome paplūdimyje. Vaizdas į jūrą buvo pasakiškas ir pusryčiaudami restorane jautėmės tarsi ilsėtumės prabangiame Turkijos kurorte, nors ta vieta tikrai tokia nebuvo. Manau, kad daugelis žino, jog turkai nelabai kalba angliškai, tad išmokti pagrindinius turkiškus žodžius buvo naudinga. Dar Istambule teko pasivažinėti taksi, nes skrydį turėjau anksti ryte, o atvykus į autobusų stotį naktį metro dar nedirbo. Taksistas per miestą lėkė labai greitai ir mes netrukus jau buvome oro uoste. Šio gigantiško miesto oro uostas irgi milžiniškas ir sunku buvo suprasti tą sistemą, nes registruotis, pasirodo, galima prie bet kurio langelio. Iš Turkijos lauktuvių parvežiau alyvuogių muilo, kurį nebuvo lengva rasti, nes turguose, net kur lankosi daug turistų, sunkiai kas kalba angliškai, tad randi kažkokį daiktą, panašų į muilą, ir nežinai, ar tai muilas ir ar alyvuogių. Tai visaip pirštais rodai į alyvuoges ir išsiaiškini. Kadangi miestuose lankytis teko mažai, nepavyko užsukti į mečetę, nors ir labai knietėjo savo akimis pamatyti, kaip ten viskas viduje atrodo ir kaip jie meldžiasi. Dėl to būtinai dar kartą sugrįšiu į Turkiją.