Misija „pabėgti į +30” tapo Balio sala Indonezijoje. Todėl šiame straipsnyje pasidalinsiu įspūdžiais apie puikų šios salos maistą, netikėtus gurmaniškus atradimus ir tai, kad Balyje vietinių gaminamas maistas yra tai, dėl ko mielai ten grįžtume dar kartą.

Indonezijos Papua provincijoje, Naujosios Gvinėjos salos pietvakarinėje dalyje, gyvenanti Korovajų (Korowai) gentis įdomi tuo, jog namus renčia medžių viršūnėse. Panašiuose primityviuose būstuose gyvena ir Kombai gentis.

Indonezijos Floreso saloje esančio Keli Mutu ugnikalnio krateryje tyvuliuoja trys ežerai, stebinantys savo spalvomis. Kiekvieno iš šių greta esančių ežerų spalva skirtinga: didžiausiasis ežeras – turkio spalvos, antrasis – žalias, o trečiasis – juodas.

Nukloti baltais pelenais, šie kaimai atrodo palikti prieš kelis šimtmečius. Bet klaikios paliktų namų ir tuščių kaimų nuotraukos iš tikrųjų yra iš Indonezijos katastrofos zonos, patyrusios vulkaninio išsiveržimo jėgą.

Po Indoneziją keliavęs Žilvinas tvirtina čia su blogais dalykais ar ypatingais nepatogumais nesusidūręs. „Man Indonezija paliko gerai išvystyto krašto įspūdį. Žinoma, pasitaikydavo, kad čiužinys ant lovos ar sienos būdavo nešvarios. Tačiau ypatingo diskomforto, kėlusio šleikštulį, nebuvo“, – sakė Žilvinas.

Dar būdamas moksleivis Žilvinas Švitojus matė kelionių laidą apie Javos salą. Tuomet jam ši Indonezijos sala atrodė tarsi iš pasakų: prieš kiek daugiau nei dvidešimtmetį po Javą keliavę laidos rengėjai salą pažino kaip gan laukinį kraštą. Šiandien Java – kur kas civilizuotesnė, beprotiškai graži sala, tačiau kai kuriais savo akcentais priverčianti pasijausti tarsi košmariškame sapne.

Vis daugiau Indonezijos musulmonų atsiliepia į Pietų Afrikos Respublikos šeicho Abdalqadiro as Sufi raginimą atsisakyti popierinių pinigų ir pakeisti juos auksinėmis ir sidabrinėmis monetomis savo kasdieniams atsiskaitymams.