Mongolija – itin retai apgyvendintas kraštas. Mongolija pagal plotą patenka į didžiausių pasaulio valstybių dvidešimtuką, tačiau šalis yra retai apgyvendinta. Gyventojų Mongolijoje – mažiau nei Lietuvoje, tik 2,8 mln. Didžiąją dalį Mongolijos teritorijos sudaro stepės, dykumos, kalnai.

Mongolijoje oficiali kalba – tai chalkų mongolų kalba. Ja kalba 90% šalies gyventojų. Kitomis kalbomis kalba tautinės mažumos – kazachai, rusai ir kt. Rašyboje naudojama kirilica.

Mongolijoje vyraujantis tikėjimas yra Tibeto budizmas, dar vadinamas lamaizmu. Tačiau iki šių dienų šalyje gyvos ir šamanizmo tradicijos. Šamanistai tiki dvasiomis ir jų galiomis. Šamanai - tai genties žyniai ir medikai, išmanantys tradicinę mediciną - stebuklingas žolelių galias.

Mongolų mirusiųjų laidojimo tradicijos gali pasirodyti neįprastos ir gan žiaurios. Mongolijoje nėra kapinių. Mirusiuosius šalies gyventojai palieka lavoną atokioje vietoje maitvanagiams.

Mongolų nacionalinis gerklinis dainavimas yra vertybė, saugoma UNESСO.

Mongolams žirgas yra neatsiejama gyvenimo dalis. Mongolų kalboje arklys turi daugybę pavadinimų. Tai pagrindinė susisiekimo priemonė, o taip pat ir vienas iš prasimaitinimo šaltinių - mongolai geria kumelių pieną. Juokaujama, jog mongolai yra jau gimę balnuose. Geri raiteliai Mongolijoje itin gerbiami. Raitelių varžybos - tai viena iš Nadam šventės sporto rungčių. Geras mongolų karys turi dar ir puikiai šaudyti iš lanko ir būti nepralenkiamas imtynėse.

Mongolai itin gerbia tradicijas. Tradiciniai tautiniai rūbai iki šiol mielai dėvimi. Svarbi tradicinio kostiumo dalis yra delo - tai ilgas sujuosiamas apsiaustas. Vyriški delai siuvami iš veltinio, o moteriški - iš šilko.

Turistams siūloma galimybė savaitę ar keletą dienų pagyventi klajoklišką mongolų - karžygių gyvenimo būdą stepėse, kur nėra įprastų vakarietiškų tualetų ir kitokių patogumų. O miegoti teks tradicinėse jurtose.