Lietuvą ir kaimyninę Baltarusiją ekonomine ir politine prasme skiria didžiulė praraja. Gal dėl to daugeliui Lietuvos keliautojų, išmaišiusių kaimynines Latviją ir Lenkiją, Baltarusijos kultūros ir gamtos lobiai iki šiol mažai tepažįstami. Be to, kad šalies politinis režimas kelia nerimą kone visoms Europos valstybėms, Lietuvos piliečiams, vykstantiems į Baltarusiją dar reikalingos ir vizos.

Istoriškai Lietuva ir Baltarusija turėjo nemažai sąsajų. Šioje šalyje yra išlikusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiams bei didikams priklausiusių pilių ir dvarų, o didingus laikus menančių pilių griuvėsių – dar daugiau.

Viena iš gražiausių Baltarusijos pilių – Miro (arba Myriaus) viduramžių pilis, pastatyta XVI a. pradžioje, o po pusšimčio metų atitekusi Radvilų giminei. Nedidelis Miro miestelis įsikūręs netoli Nesvyžiaus (maždaug už 30 km). Miras buvo įkurtas XIV amžiuje.

Mire įsitvirtinę Radvilos netgi ėmė vadintis „Miro grafais“, tačiau ši pilis nebuvo jų nuolatinė rezidencija. Radvilos buvo įsikūrę netoliese esančiame Nesvyžiuje. XIX a. pabaigoje Miro pilį įsigijo Sviatlopolk-Mirskių giminė, gerai žinoma Rusijos imperijoje, ir jų rankose pilis išbuvo iki pat II Pasaulinio karo pabaigos.

Kvadrato formos Miro pilies kampus saugo keturi gynybiniai ~25 m aukščio bokštai, išsidėstę kiekviename iš kampų, ir vienas centrinis bokštas, iškilęs virš vartų, vedančių į pilį. Virš vartų buvo įrengta koplyčia, pavadinta Šv. Kristoforo vardu. Miro pilį supo vandens pripildyti grioviai. Gynybinę sistemą dar labiau sutvirtino aplinkui esantys tvenkiniai.

Miro pilis buvo pastatyta gotikos stiliumi, tačiau vėliau, Radvilos Našlaitėlio iniciatyva, perstatyta renesanso stiliumi. Būtent toks stilius buvo madingas to meto Europoje, po kurią nemažai keliavo Radvila Našlaitėlis. Miro pilis tapo Radvilų užmiesčio rezidencija, kurią papuošė itališko stiliaus parkas, įkurtas šalia pilies.

Pilies dailinimui Radvilos negailėjo lėšų: bokštai buvo nutinkuoti, langai įrėminti smiltainio apvadais, čerpės stogui buvo atgabentos net iš Karaliaučiaus. Vidaus dekoracijos nenusileido išorei: interjerą papuošė medžio, marmuro detalės, prabangūs gobelenai bei žymių menininkų tapybos darbai.

Keletą kartų apgriauta ir vėl atstata pilis, po II Pasaulinio karo buvo visiškai apleista. Ir tik paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje pradėti restauracijos darbai, o 2000 m. Miro pilis įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Taip pat skaitykite:

Lietuviškos pilys Baltarusijoje

Šiaurės Lenkijos pilys

Gražiausios Latvijos pilys