Šalies istorija yra glaudžiai susijusi su visos Viduržemio jūros pakrantėse esančių šalių istorija. Apie 800 m. pr. Kr. pirmieji kolonistai iš Graikijos pasiekia dabartinės Italijos krantus.

700 m. pr. Kr. klesti etruskų civilizacija. Iki Romos valstybės suklestėjimo Italijos teritorijoje buvo net keletas kultūrų: savo kolonijas buvo įsteigę graikai, gyvavo etruskų, italikų gentys, o šiaurinėje dalyje – keltai.

Senovės Romos civilizacija įsigalėjo maždaug VI a. pr. Kr. ir gyvavo iki V a. Ši civilizacija laikoma visos Krikščioniškosios Vakarų civilizacijos pagrindu.

Senovės Romos istorijos laikotarpiai yra keli:

• Karalių laikotarpis, kurio metu susiformavo Romos miestas ant septynių kalvų;
• Respublikos laikotarpis (VI-I a. pr. Kr.);
• Romos Imperija, kuri suklestėjo valdant imperatoriui Oktavianui Augustui, o II a. užėmė teritoriją nuo Škotijos iki Arimųjų Rytų.

476 m. žlugo Vakarų Romos Imperija.

Viduramžiais dabartinės Italijos šiaurinėje ir centrinėje dalyse buvo susiformavę stiprūs miestai-valstybės: Venecija, Florencija, Genuja, Milanas ir kt. Tai buvo svarbūs prekybos centrai. Taip pat šiuose miestuose-valstybėse svarbi vieta teko kultūros plėtojimuisi, būtent čia XIV a. gimė Renesansas. Centrinėje Italijoje, Romoje, įsigalėjo popiežiaus valdžia.

XVIII a. pabaigoje Italijoje prasidėjo įvairūs judėjimai su tikslu apjungti italų teritorijas ir siekiant nacionalinio išsivadavimo.

1861 m. suvienijama didžioji Italijos dalis, o 1870 m. prie jos prijungiama ir Roma, kuri tampa šalies sostine.

1922 m. Benito Mussolini įvykdė valstybės perversmą, įvedė fašistinę diktatūrą ir vykdė ekspansinę užsienio politiką. II Pasaulinio karo metais, stojusi į aljansą su Vokietija ir Japonija, galiausiai jį pralaimėjo.

1946 m. paskelbta Italijos respublika.