evsflorencijoje.blogas.lt
Kai pirmą išgirdau Parco Nazionale delle Cinque Terre (Penkių žemių Nacionalinis parkas) pavadinimą, nelabai ir supratau, apie kokias penkias žemes čia kalbama. Tačiau šia vieta pasidomėti tikrai verta, ir ne tik tiems, kas mėgsta lengvus kopinėjimus po kalnus. Ką veikti čia atras ir mėgstantys gerą jūros gėrybių maistą, vyną, pasiplaukiojimus laivu, pasivaikščiojimus po mažus miestelius, saulę, maudynes žydroje jūroje ir rausvą vakarėjantį dangų...
Taigi kas tos penkios žemės? Tai visai nedidutė teritorija Ligurijoje (į šiaurę nuo Toskanos esančiame Italijos regione), ribojama skaidrios Viduržemio jūros ir čia pat į dangų šaunančių kalnų. Dešimties kilometrų ruože išsidėstę penki maži kaimeliai – penkios nepaprastos ir sunkiai pasiekiamos žemės – Riomaggiore (Riomadžiore), Manarola, Corniglia (Kornilja), Vernazza (Vernaca), Monterosso. Atstumą tarp jų galima įveikti trimis būdais – traukiniu, stojančiu kiekviename kaimelyje; laivu, nesišvartuojančiu tik Korniljoje; pėsčiomis keliaujant kalnų šlaitais palei jūros krantą. Aš pasirinkau maršrutą įveikti pėsčiomis vieną karštą rugpjūčio dieną (iš čia ir pirmasis patarimas – keliauti arba pavasarį, arba rudenį). Sentiero Azzuro arba Žydrasis kelias ir yra tas kelias, takas ar takelis, kurį aš nusprendžiau įveikti. Egzistavo jis jau ir viduramžiais, nes buvo vienintelė susisiekimo galimybė prieš šimtus metų. Kiti takai vingiavo aukščiau kalvose, tarp miškų, vynuogynų, užsukdavo į čia įsikūrusias bažnyčias-vienuolynus.
Nakvynės vieta tapo antrasis kaimelis, Manarola, į kurį atvykau penktadienio vakarą visus darbus ir turistus palikusi karščiu ir tvankuma alsuojančioje Florencijoje. Šeštadienio rytą (bet jau pakankamai vėlai, kad saulė pradėtų svilinti viską aplink) pradėjau savo kelią, kuris iš pradžių pasirodė lengvas (buvo kilę nuodėmingų minčių, kad tas kelias netgi pernelyg lengvas…). Pirmasis etapas Manarola-Kornilja iš tiesų ir nėra sudėtingas, takas beveik be įkalnių ir nuokalnių, platus, apsauginės tvorelės nuteikia lengvam dviejų km ilgio pasivaikščiojimui: vynuogių plotai kalnų šlaituose iš vienos pusės, jūra ir gaivus vėjelis – iš kitos, valanda lengvo pėdinimo netrunka prabėgti.
Tačiau ne viskas taip lengva ir idiliška. Maršrutui besibaigiant, turiu užsiropšti 382 laiptelius tam, kad patekčiau Kornilją (viršuje pasitinka užrašas “Sveikiname, jūs ką tik įveikėte 382 laiptelius ir atvykote į Kornilją”... Niekšai). Kaimelis buvo įkurtas dar romėnų, o vardą gavo iš asmens, vardu Kornelijus (Corneliu), kuris čia gamino baltą vyną. Čia randu mažas siauras gatveles ir nuostabų vaizdą į jūrą nuo aukštos uolos. Būtent šis kaimelis neturi jokio priėjimo prie tos pačios mano minėtos jūros. Kita Korniljos (o kaip vėliau pastebėsiu, ir visų penkių žemių) ypatybė – katės. Katės katės katės. Visur. Ant takų, suoliukų, stogų, tarpuvartėse. Ramios, riebios, miegančios ar išdidžiai nekreipiančios į tave dėmesio.
Iš kačių miesto Korniljos takelis veda į Vernacą. Keturi kilometrai po karšta rugpjūčio saule, šlaitais vingiuojančiu takeliu, kuris jau nebe toks lygus ir tiesus. Pirmajį kilometrą nuo kaitros dar gelbsti alyvmedžių giraitės, vėliau akmenuotą takelį supa tik kaktusai... Lyg būčiau daug piečiau negu esu iš tiesų. Nuokalnes keičia įkalnės, pasiryžusių įveikti šią atkarpą mažėja, prakaitas varva upeliuku kai pagaliau pasirodo ant uolos krašto kybantis Dorijos tvirtovės bokštas, o vėliau ir pati Vernaca, išsišovusi tolyn į jūrą.
Vernaca taip pat pasitinka gatvelių ir laiptelių labirintu ir... pietumis. Šviežiomis jūros gėrybėmis su spagečiais (kaip gi be makaronų) ir šaltu alumi. Maistas Penkiose žemėse išlaikė gilias istorines tradicijas net ir šiomis dienomis. Šviežutėlės jūros gėrybės čia neturi lygių: ančiuviai, karšiai, sepijos, geldelės, krevetės, aštuonkojai, kalmarai viešpatauja bene visuose patiekaluose. Viskas paruošta labai paprastai, naudojant vietines prieskonines žoleles ir alyvuogių aliejų, nieko daugiau. Atgavus jėgas belieka užsikabaroti į bokštą ir apžvelgti apylinkes iš dar aukščiau. O žvelgiant visai nesunku įsivaizduoti ir 1080-uosius metus, kai gynybinių įtvirtinimų apsupta Vernaca buvo paminėta rašytiniuose šaltiniuose (tuo metu daugiausia gintasi nuo saracėnų puolimų). Magiška viduramžių dvasia čia vis dar jaučiama.
Pasiryžusius iš Vernacos keliauti į Monteroso takelis pirmiausia palydi per alyvmedžių giraitę ir vynuogyną. Kelią pastoja keli maži upeliukai, garmantys žemyn į žydrą jūrą iš kelių šimtų metrų aukščio. Lengva pradžia dar nereiškia lengvos pabaigos... 3 km atstumas bene sunkiausiai įveikiamas: čia daugybė stačių įkalnių (o dar turiu įspėti, kad keliaujant iš Monteroso į Vernacą, t.y. priešinga kryptimi, įkalnių ženkliai daugiau, jos žymiai statesnės), takelis susiaurėja iki kelių spindžių siūlės palei kalvos kraštą, reti pavėsiai vilioja prisėsti ir nesikelti nuo akmenų valandų valandas. Tačiau visa tai atperka vaizdai – į jūrą šaunanti Vernaca, baltos jachtų burės, keliaujančios horizonto link, vakarop slenkanti saulė, cikadų svirpimas ir galiausiai išnyrantis Monteroso.
Į Monterosą tenka leistis laiptais, vingiuojančiais paleis citrinmedžių ir vynuogių laukus, įsitaisiusius mažomis terasomis paverstuose kalno šlaituose. Kaip ir kiti Penkių žemių kaimeliai Monteroso skaičiuoja ilgus šimtmečius, mena tuos laikus, kai XIII amžiuje vietiniai gyventojai, besigindami nuo atakų, pasistatė čia gynybinius įtvirtinimus, kurių griuvėsiai matyti ir šiandien. Kartu man atrodo, kad Monteroso yra mdernesnis už kitus kaimelius, čia gausu turistų, o paplūdimiuose skamba garsi muzika.
Iš centro pamažu keliauju į traukinių stotį – liko paskutinė „misija“ – grįžti į Manarolą ir įveikti paskutinį Sentiero Azzuro etapą Riomadžiore-Manarola. Kelionė teužtrunka vos 10 minučių. Iš stoties patraukiu vadinamuoju La via dell‘amore arba „Meilės keliu“, taip vadinasi mano paskutinysis etapas. Pats trumpiausias, lengviausias ir, man, nuobodžiausias. Lygus kaip stalas, platus lyg gatvė kelias veda palei jūrą, čia daugybė širdžių, spynų, amžinų meilės pažadų ir kitų turistinių atrakcijų.
Riomadžiore šoku į traukinį ir per bene dvi minutes vėl atsiduriu Manaroloje. Sentiero Azzuro įveiktas, maudžia kojų raumenis, skrandis reikalauja paaukoti jam jūros gėrybių. Viešbutuko savininko Franko (Franko, beje, gyva atrakcija, bandanti pasirodyti, kad kalba angliškai, vaišinanti vietiniais gėrimais ir paslaugus iki negalėjimo) pasiklausiu, kur čia galima skaniausiai pavalgyti. Šis vienareikšmiskai ir be jokių abejonių nurodo restoraną Dal Billy („Pas Bilį; kažkaip nelabai itališka, bet patikiu, kad bus gerai), iki kurio reikia nemažai kabarotis laiptuotomis Manarolos „gatvėmis“, kylančiomis į kalvas.
Vietos pas Bilį tenka laukti. Ilgai ir kantriai (užbėgdama už akių pasakysiu, kad būtų verta laukti ir dvigubai, ir trigubai). Pirmiausia nuo terasoje esančio staliuko atsiveria mistiškas vaizdas – naktinėse šviesose skendintis miestelis, nakties tamsoje pasislėpusi jūra, kurią išduoda tik pilnut pilnutėlis mėnulis, vos įžvelgiami priešais stūksančios kalvos kontūrai. Apie maistą sunku parašyti... Kepta žuvis, daržovės, alyvuogės, vietinis vynas, tiramisu, kava, likeris... Ar esu kada nors valgiusi taip skaniai, ar kada nors dar taip valgysiu? Juokas juokais, bet vieną akimirką buvo tikrai liūdna – juk pati ir po šimto metų taip skaniai nepagaminsiu :).
Keli žodžiai apie vyną. Verta paraugauti Cinque Terre (Činkve tere) ir Sciacchetrà (Šiaketra). Pirmasis – subtilus blyškiai geltonos spalvos vynas, idealiai tinkantis su žuvies patiekalais, daržovėnis ir tipiška duona focacce (fokačia). Antrasis – garsiausias ir populiariausias regiono vynas, auksinės ar gintar spalvos, kiek tirštas, saldus ir todėl labiausiai tinkantis su desertais. Čia auginamos vynuogės, kitaip negu įprastai, paliekamos džiūti apie tris mėnesius, vėliau traiškomos ir tik tada gaminamas vynas, iš čia ir pavadinimas (it. schiacciare – traiškyti)
Laimei, po vakarienės nereikia niekur kabarotis, tik nusileisti žemyn į aikštę ir paskęsti muzikoje. Kaskart čia kas nors naujo – vakar vakare toje pačioje aikštėje pasistatę seną seną prietaisą (nė nežinau kaip vadinasi) rodė filmą, šiandien čia groja muzika, kas žino, kokia pramogą rasčiau rytoj. Manieji 10 kilometrų vis primena apie save, todėl lėtai slenku į viešbutuką, paskutiniai laipteliai ir tylus kambarys... Penkios žemės aplink mane ir sapnuose.
