Nors keliavau seniai, tačiau įspūdžiai išliko. Keliavome prieš pat velykas, vos spėjome grįšti namo margučių valgyti...Bet istorija apie velykų skelbimą, o buvo taip...
Vėlai vakare grįžtant autobusi į viešbutį kelią blokavo baikeriai. Sėdim autobuse ir laukiam kas čia bus toliau. Matom, iš toli ateina tūkstantinė minia keistai apsirengusių žmonių. Jau pasidaro smalsu,drąsiausi išlipame iš autobuso paspoksoti. Minia tikrai keistai apsirengusi- visi basomis kojomis, ilgais rudais apsiaustais su kapišonais, kurie dengia veidus. Iškirptos tik skylės akims. Visi sustoję po tris vieni už kitų. Vidurinysis žmogus neša gėles, šventųjų paveikslus, kryžius, medalionus. Štai tokia minia eina ratu vieni paskui kitą gatvės viduryje. Visi burba sau po nosimis kažką. Baikeriai ramūs laukia, prižiūri, kad niekas tai miniai netrukdytų. Toliau darosi dar gražiau- pradeda eiti vaikai. Vaikiukai dar visai mažiukai, bet taip pat basi, taip pat su apsiaustais, tik jų veidukai atviri. Tiems , kuriems dar sunku eiti, už rankų veda šonuose einantieji. vaikai taip pat neša visus krikščioniškus simbolius.
Visa tai truko pusvalandį, po to minia ramiausiai nuėjo į netoliese esančią bažnyčią.
Likome stovėti gatvėje atvėpusiais žandikauliais, tik dėka gido Mindaugo supratome kas čia buvo. Pasirodo mums labai pasisekė pamatyti vieną iš seniausių krikščioniškų velykų skelbimo apeigų.Gidas paaiškino, kad ši apeiga jau beveik išnykusi,ji išlikusi tik mažoje Italijos dalyje. Pačiam gidui per daugelį darbo metų to matyti dar neteko,o mums pasisekė:)