|
|
|
|
|
Italija
Norint išsamiai susipažinti su „amžinuoju“ miestu praminta Roma, trijų dienų, ko gero, yra gerokai per mažai. Tačiau ir per tokį trumpą laiką Italijos sostinėje galima nemažai nuveikti. Tad pirmyn – juk visi keliai veda į Romą!
Žaliuojantys bekraščiai vynuogynai – įprastas vaizdas keliaujant po Italiją. Tačiau Apulijos regione šį tradicinį kraštovaizdį paįvairina simpatiški kūgeliai. Tai – truliai, tradiciniai kaimo vietovių statiniai, būdingi Istrijos slėniui, Valle d’Itria.
Italija – tai ta šalis, į kurią dažniau vilioja kultūriniai aspektai, architektūros šedevrai ar kulinariniai pasiekimai. Na, o gamtos stebuklai neretai tiesiog praleidžiami. Tad kokias gamtos grožybes siūlo Italija?
Miniatiūrinės siauros gatvelės ir namai, rodos, iškilę vienas virš kito. Šis vaizdas pasitinka Materos lankytojus. Unikalus senovinis miestas iškaltas uoloje pietų Italijoje. Materos pasididžiavimas – vadinamieji sassi, arba uoloje iškalti būstai-urvai.
Posakį „visi keliai veda į Romą“ tikrai galima pritaikyti kiekvienam keliautojui: nesvarbu, kokiu tikslu ten vyksi (atostogauti, patirti/ieškoti nuotykių ar tiesiog turistauti), tačiau Italijos sostinę aplankyti tikrai verta bent kartą gyvenime. Pagrindinės šešios priežastys (sąrašas, be abejonės, ne galutinis) gali būti lengvai įvardijamos:
Nedideliame pusiasalyje įsikūrusi Sirmionė – vienas gražiausių Gardos ežero perlų, kartais romantiškai dar vadinama „mažąja Venecija“, nes šį jaukų viduramžių miestelį kone iš visų pusių supa vanduo.
Iš požemių į padanges – taip galima pavadinti likusį pasivaikščiojimą po Neapolį, po Sant‘Elmo pilį ir San Martino kartūzų vienuolyną, stūksančius Ispanų kvartalo papėdėje ir viliojančius savo aukštyn kylančiais paslaptingais mūrais ir uždarą kiemą puošiančiomis kaukolėmis.
Ilgiau pabuvus Italijoje ima rodytis, kad kiekvienas miestas, pastatas, daiktas ir patiekalas čia turi savo legendą, savo beveik neišgalvotą istoriją.
Jei paklaustumėt italo, kilusio iš Italijos dalies, esančios į šiaurę nuo Romos, ką jis mano apie Neapolį, tektų išklausyti ilgą ir pasipiktinimo kupiną litaniją apie tai, kaip jis nekenčia pietų. Iš tiesų, tai su veltėdžiais pietumis tūlas italas dar galėtų šiaip ne taip susitaikyti, bet tik ne su Neapoliu. Pats švelniausias pasiūlymas, kokį tik galėtumėt išgirsti, būtų išsprogdinti nuo šiukšlių ir mafijos dūstantį megapolį ir pasodinti mišką.
|
|
|
|
|
|
