Nuotr. sxc.hu
Skaitykite pirmąją ir antrąją pasakojimo dalį
Iš požemių į padanges – taip galima pavadinti likusį pasivaikščiojimą po Neapolį, po Sant‘Elmo pilį ir San Martino kartūzų vienuolyną, stūksančius Ispanų kvartalo papėdėje ir viliojančius savo aukštyn kylančiais paslaptingais mūrais ir uždarą kiemą puošiančiomis kaukolėmis (ačiū miestui už funikulierių!).
Ši kalva – mėgstama neapoliečių pasivaikščiojimų vieta su pačiu gražiausiu vaizdu į miestą (iš aukštai žvelgiant nesimato šiukšlių), į Vezuvijų, paskendusį šilkiniuose besileidžiančios saulės spinduliuose, į nurausvintą Viduržemio jūrą ir lyg plunksnas nutįsusius permatomus debesis. Ir į daugybę kitų dalykų, kuriuos netgi svarbiau pajusti, o ne pamatyti. Neapolį, atsilaikiusį prieš kartaginiečius ir Hanibalą. Neapolio karalystę ir jos laivyną, kuriame nebuvo slepiami mirusių nemirtingų kinų kūnai. Don Pedro ir jo žaviąją dukterį Eleonorą ir kiek kvailutę Isabelę, kurios niekas nenorėjo imti į žmonas.
San Martino vienuolynas
San Martino vienuolynas ant Vomero kalvos įkurtas 1325 metais Kabrijos kunigaikščio Carlo, kuris ne tik pastatydino įspūdingą rūmą, bet ir milžiniškus, tamsius ir šaltus žemais gotikiniais skliautais paremtus požemius. Vienuolynas buvo skirtas šv. Martyno iš Turo garbei.
Šv. Martynas laikomas vienu iš populiariausių šventųjų – vien Prancūzijoje jo vardu pavadinta bene 4000 bažnyčių ir nesuskaičiuojamai daug kaimų ir miestelių. Iš senųjų laikų tik pastarieji ir išliko, visa kita – puošnios, blizgančios ir vibruojančios formomis bei spalvomis rokoko stiliaus erdvės, dekoruotos žymiausių to meto dailininkų, skulptorių ir architektų, dirbusių kartūzų vienuoliams. XIX a. pradžioje prancūzai išgujo iš čia savo turtais besididžiuojančius vienuolius ir paliko kompleksą apleistą. Po Italijos suvienijimo 1861-aisiais kartūzų vienuolynas buvo paverstas muziejumi.
Širdis San Martino vienuolyne apsąla nuo marmuro ir stiuko lipdinių, nuo freskų ir paveikslų, skulptūrų ir prabangių baldų. Kiekvienas rūmų kampelis, kiekvienas kambarys ir koplyčia (beje, čia yra vadinamoji moterų bažnyčia, it. „Chiesa delle Donne“) alsuoja prabanga ir išbaigtumu, svaiginančiu ir pribloškiančiu. Čia nuo pat jo įkūrimo pradžios lankydavosi rašytojai, mokslo žmonės ir nutrūktgalviai keliautojai.
Neapolietis advokatas ir rašytojas prieš keturis šimtus metų rašė: „San Martino – tai pats didžiausias, kilmingiausias, gražiausias, turtingiausias vienuolynas, kurį galima rasti Italijoje. Kiekvienas čia esantis daiktas kelia nuostabą ir susižavėjimą. Ir dar čia yra žymioji lodžija, iš kurios matyti visas mūsų miestas.“
Sant‘Elmo pilis ir San Martino vienuolynas, nuotr. iš Wikipedia
Sant‘Elmo pilis ir Capodimonte rūmai
Visai netoli vienuolyno – Sant‘Elmo pilis, tad vis dar jausdama šiurpuliukus, keliauju žvaigždės formos viduramžių pilies link. Į vidų neužsuku, bet užtenka pamatyti, kad jos sienos išskaptuotos milžiniškame tufo masyve toje vietoje, kur senų senovėje stovėjo žvalgybai naudotas bokštas, vadintas Belforte. Ir ne veltui – juk nuo čia neapoliečiai galėjo kontroliuoti visą miestą ir įlanką.
Pakilus į Neapolio padanges, kelionę verta tęsti šiose „aukštybėse“, tad keliauju iki Capodimonte, kuris jau toli nuo centro. Čia stūkso to paties pavadinimo valdovų rūmai, la Reggia di Capodimonte, kuriuose įsikūręs vienas iš turtingiausių Europoje meno muziejų: Tiziano, Caravaggio, Botticelli, Goya, Masaccio, Caracci, Bruegel, Mantegna ir daugybė kitų. Net kyla mintis, jog jie visi ant aukšto kalno draugėn susibūrė ir pasislėpė nuo camorros, nuo veltėdžių ir klastočių perpardavinėtojų.
Noriu papasakoti apie vieną Neapolio veikėją. Nors gal būtų nepagarbu taip vadinti Neapolio ir Sicilijos karalių... Karalių Karolį III. Ilgus amžius ant Capodimonte vešėjo žalias ir gūdus miškas, tik 1734 metais karalius Karolis III nusprendė, kad vieta labai patogi medžioklės rezidencijai. Šio pomėgio ir Karolio III dėka buvo rūpinamasi Neapolio apylinkėmis, mat meilė medžioklei buvo itin stipri, maža to, skatino statyti rūmus, vilas ir vilaites (Casina sul Lago Fusaro ir Carditello). Galiausiai valdovas nusprendė, kad vilų jau turi pakankamai ir Capodimonte pavertė Farnese meno kolekcijos saugykla. Architektas Medrano negailėjo nei pinigų nei vaizduotės ir sukūrė puikų raudonai pilką trijų aukštų rūmą, dabar pilną istorinių interjerų, neapolietiškos tapybos mokyklos darbų, XVIII-ojo amžiaus darbų ir šiuolaikinio meno. Na, o Capodimonte miškas liko vienintelis springstantis ir dūstantis Neapolio plautis – nesigirdi miesto centro triukšmo ir motorolerių blerbesio. Bevaikščiojant vingiuotais miško takais galima aptikti ir netikėtumų – tai senasis porceliano fabrikas, karališkasis kazino ir kapucinų vienuolynas.
„Real Fabbrica della Porcellana“ – taip vadinosi žymus visame pasaulyje neapolietiško porceliano fabrikas, įkurtas čia karalienės Marijos Amalijos iš Saksonijos XVIII amžiuje. Capodimonte porcelianas turi išskirtinį bruožą – nepaprastą baltumą, kurį suteikia ypatinga jo sudėtis, būdinga tik pietų Italijai. Jei kada teks būti porceliano parduotuvėje Italijoje, galite rasti daugybę figūrėlių ir miniatiūrinių scenų, kurios taip ir vadinasi – kapodimontės. Kapodimontės yra tikri meno šedevrai – kantrybės, talento ir kruopštumo įrodymai. Įsivaizduokite, kad porcelianinių balerinų figūrėlių sijonai atrodo tarsi iš tikro lengvučio audinio. Beje, dar ir dabar tikrieji Capodimonte porceliano dirbiniai žymimi Karolio III lelija arba N raide su karūna virš jos, garantuojančiais, kad dirbinys yra pagamintas rankomis ir kainuoja maišą pinigų.
Kitas Capodimonte „siurprizas“ – tai Karalienės kazino, kurio funkcija buvo apibrėžiama labai aptakiai ir skambėjo maždaug taip: vienas svarbiausių komplekso statinių buvo skirtas karališkajai šeimai apsistoti medžioklės metu, o ypač privačioms dvaro damų ir kavalierių šventėms rengti... O galiausiai kiek nuošaliau įsikūrė ir kapucinų vienuolynas. Viskas vienoje vietoje – ir amatai, ir paleistuvės, ir vienuoliai kapucinai. Vieni kitiems netrukdo!
Karališkieji apartamentai Capodimonte muziejuje, nuotr. iš Wikipedia
Laiminga pabaiga
Pabaigai apie tai, kaip lėtai slenkant pakrante visai netoli Ovo pilies (Castel dell‘Ovo) ir stebint tolumoje stūksantį Vezuvijų prisiartina vyras. Lėtai seka paskui mane. Adrenalinas cirkuliuoja visomis mano ląstelėmis, pagreitinu žingsnį, vyras į šį mano sprendimą atsako pasivydamas mane ir išsitraukdamas peilį. Nediduką, bet užtenka, kad mano skrandis atsidurtų maždaug ties gerkle. Paprašo atiduoti fotoaparatą. Bet aš užsispyrusi – nėra ir kalbos apie jo atidavimą kažkokiam bukapročiui su peiliu, todėl sakau, kad gal nereikia čia šitaip.
Supratęs, kad kalbu itališkai, kiek nuleidžia „kainą“ ir paprašo dvidešimties eurų. Sakau, kad aš neturiu tiek, tada toliau tęsiam derybas – dešimt eurų. Gerai, kad nepaklausiu, ar čia jau galutinė kaina... Iš kitos gatvės pusės atskuba dar du. Va dabar tai atiduosiu ir fotoaparatą, ir dvidešimt eurų, ir dešimt eurų. Tačiau anie prieina prie sėbro ir liepia nesikabinėt prie vargšės mergaitės...
Nukiūtinu į autobuso stotelę, kur viena gera neapolietė man padovanoja bilietėlį, mat čia nėra kur jo nusipirkti. Sėdu į sausakimšą autobusą ir ilgai kovoju su neįveikiamais pietietiškais kamščiais. Autobuse dvi garbaus amžiaus moterytės visa gerkle keikia Berlusconi, mokesčius ir jaunimą. Nė žodžio apie šiukšles, mafiją ir kinų lavonus. Kai pradedu jaustis tarsi silkė, pasirodo traukinių stotis – iš čia Circumvesuviana – senas, girgždantis, dvokiantis ir purvinas išprotėjęs traukinys, sukantis ratus aplink senąjį ugnikalnį, – nuveš mane į Pompėją. Nuotykiai tęsiasi!
Daugiau apie Italiją skaitykite Dalios blog'e
