Slavų gentys – Mozūrai, polianai, vyslėnai – dabartinėje Lenkijos teritorijoje apsistojo I tūkstantmetyje.

X a., vadovaujant Piastų dinastijai, buvo suvienytos Gniezno ir Poznanės apylinkėse gyvenusių slavų gentys. 966 m. Piastų dinastijos kunigaikštis Mieško I priėmė krikščionybę tokiu būdu naujoji valstybė atsirado Europos krikščioniškojo pasaulio žemėlapyje. Poznanėje buvo įkurta pirmojo Lenkijos vyskupo buveinė.

Mieško I sūnus Boleslovas I valstybės ribas smarkiai išplėtė, praktiškai buvo pasiektas dabartinės Lenkijos teritorijos dydis.

XI a. sostinė buvo perkelta į Krokuvą. Piastų dinastija valdė iki 1386 m., kuomet sostas atiteko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai, vedusiam Lenkijos karalaitę Jadvygą ir pradėjusiam naują dinastiją, kuri valdė šalį iki XVI a. pabaigos.

1410 m. jungtinė lietuvių ir lenkų armija, padedami kitų sąjungininkų, Žalgirio (Griunvaldo) mūšyje sumušė Europos riterius – kryžiuočių ordiną.

1569 m. buvo sudaryta Liublino unija, kuria buvo sujungtos dvi valstybės – Lenkija ir Lietuva, o naujoji valstybė pavadinta Žečpospolita.

XVII a. šalį nualino karai su švedais, Osmanų imperija, Rusija. Šalyje įsivyravo anarchija.

1795 m. Žečpospolitos žemes pasidalijo Prūsija, Austrija ir Rusija. Šalyje kilę sukilimai, siekiant nepriklausomybės, buvo numalšinti.

Lenkija nepriklausomybę atgavo 1918 m. Tačiau lėtai po okupacijos atsigaunanti šalis II Pasaulinio karo metais vėl pateko į okupaciją – šįkart Rusijos ir Vokietijos. Šalyje praūžė žydų genocidas, kraštas buvo nusiaubtas. Pasibaigus karui, Lenkija pateko į komunistų rankas ir tapo Socialistine Lenkijos respublika.

1980 m. kilo „Solidarumo“ (Solidarnošč) judėjimas paskatino pokyčius ir 1989 m. Lenkija atgavo nepriklausomybę.

Nuo 2004 m. gegužės Lenkija – Europos Sąjungos narė.