Esu iš tų keliautojų, kuri jei nevažiuoja ar skrenda kur toliau, - tai mina dviratį, plaukia baidare po Lietuvą arba važiuoja pas artimiausius kaimynus savaitgaliais. Tokių savaitgalių buvo nesuskaičiuojamas skaičius: žygiai su dviračiais Kuršių Nerijoje (tas takas jau darosi savas), plaukimas baidare šiemet buvo jubiliejinis – dešimtasis; savaitgaliai Liepojoje, Daugpilyje, Rygoje, Jūrmaloje, kelionė į Taliną, pakeliui aplankant Tartu, Latvijos pilys ir masė kitų.
2003 m. vasarą kelionė po Lietuvą buvo kitokia. Visų pirma buvau jauna ... Antra - kelionė truko savaitę. Nuvažiuota 1400 km (turiu žemėlapį su visomis sužymėtomis nakvynių ir lankytomis vietomis, nuvažiuotu keliu). Vieną dieną aštuoniems studentams, tikrai neprisimenu kaip, gimė mintis pakeliauti aplink Lietuvą. Kelionė buvo dviem mašinomis su palapinėmis. Maršrutas – bedam pirštu ir varom! „Kalnai“ entuziazmo ir nuotykių. O svarbiausia! Ši kelionė tikrai leido pažinti Lietuvą, susidraugauti su jos gamta, žmonėmis ir kultūros vertybėmis.
Pirma stotelė buvo nei arti nei toli (beje, tikrai siūlau visiems nuvažiuoti ten dienai), Lentvaryje. Prieš tai nieko nenutuokiau apie ten esantį nuostabų parką, dvarą ir jo istoriją. Toliau pajudėjome link Druskininkų, aplankydami pakeliui Merkinę. Sugalvojus norą ir įkopus į Merkinės piliakalnį atsiveria vienas gražiausių Lietuvos peizažų – galėčiau stebėti valandų valandas. Bet tikslas buvo – kelionė aplink Lietuvą. Aplankėme prieš porą metų atidarytą visiems gerai žinomą Grūto parką, kuris priminė vaikystę su savo sovietinėmis sūpynėmis. Pirmoji nakvynė buvo po žvaigždėmis, su laužu, ir kaimynais žvejais, kurie gaudė vėžius. Nežinau, ar geresnis regėjimas jaunystėje, ar tikrai taip buvo, bet labiau žvaigždėto dangaus, kaip tą naktį, iki šiol nesu mačius.
Vieno iš mūsų draugas gyveno Prienuose, todėl antrą dieną, daug negalvoję, pirmąjį pusdienį praleidome šiame miestelyje, svečiuojantis draugo name, valgant lietuviškus patiekalus ir bendraujant su jo šeima. Po pietų prasidėjo mūsų pilių kelias – Panemunės kelias. Tikrai apvažiavome, apėjome visus miestelius su jų įžymybėmis: vaizdingas Seredžius ir jo piliakalnis; užlipom į Veliuonos bažnyčios bokštą, Raudonės bei Panemunės pilys. Nusifotografavus prie ilgiausiojo automobilių Lietuvos tilto, apie pusė kilometro, ir „pasitrynus“ po Tauragę prie užtvenktos upės, leidomės ieškoti antros nakvynės vietos. Tai buvo netoli Žemaičių Naumiesčio prie ežero, vėl su laužu ir palapinėmis.
Trečią dieną pasivaikščioję Šilutėje, važiavome į Rusnę, kur pabendravome su keliomis bobulytėmis, kurios aprodė mums savo sodybas, ūkius ir papasakojo apie gyvenimą ant vandens. Man tai tikrai padarė įspūdį! Tikrai dar viena vieta, kur siūlau visiems nuvažiuoti. Vakaras buvo ypatingas: Ventės ragas - įkopėme į jo švyturį; ir pasiplaukiojimas Minija iki Kuršių marių. Net dabar prisimenu tą širdelės virpulį, kai kaime radome laivą ir jo kapitoną, ir susimetę simboliškai, plaukėme iki Kuršių marių. Dar vėliau palaksčiau su drauge po Minija motorine greita valtele. O vakarojom ir nakvojom Kintuose, pas draugę, nes kitos dienos ryto tikslas buvo...
...Kuršių Nerija su visomis įžymybėmis ir grožybėmis. Tiesa, rytą praleidome bastydamiesi po Klaipėdos senamiestį. Kuršių Nerijoje tikrai nepraleidome nieko, buvo aplankyti visi miesteliai-kaimukai, visos įmanomos kopos, kormoranų lizdai, parkai ir t.t.; o nakvojome tiesiog miegmaišiuose prie jūros. Būtent šią dieną gimė vienas iš mano eilėraščių:
Pakanka juk tik užsimerkt
Ir į svajones pasinert...
Išskleidžiu savus sparnus,
Regiu nepakartojamus vaizdus.
Šaukiu!!! Garsiai, kiek galiu,
Jei noriu – jūroje plaukiu.
Atsimerkiu. Čia taip gražu...
Paleidžiu svają pamažu.
Mano mintį vėjas neš.
Žuvėdra noriu būti aš.
Po tokios romantiškos, svajingos dienos, vis dėlto mums reikėjo palikti Kuršių Neriją ir važiuoti toliau. Kretingos žiemos sodas ir pirmyn link Platelių. Pasiplaukiojimai valtele dieną naktį didžiausiu ir giliausiu Žemaitijos ežeru, vėl laužai ir gera kompanija.
Šeštą dieną mūsų laukė Barstyčių akmuo – didžiausias Lietuvoje (taip taip, ne Puntukas) ir Orvidų sodyba, kuri yra Gargždėlės kaimelyje, iš tikrųjų tai yra akmens skulptūrų muziejus. Vienas įžymiausių piliakalnių – Šatrijos, netoli Telšių, neliko nepastebėtas. Tą dieną taip pat buvo aplankytas ir Bubių piliakalnis bei Šiaulių kryžių kalnas. Vakare pasivaikščiojom po Anykščius ir saulei nusileidus patraukėme link Molėtų observatorijos, kur stebėjome tikrai įspūdingus dangaus kūnus. Tąkart nakvojom susiglaudę mašinose, nes buvo tikrai vėsu.
Grįžome namo su bagažu, pilnu: nuotykių (kiek kartų buvome įklimpę, ne ten įsukę, beieškant nakvynių), žinių apie Lietuvą, jos gamtą, miegojimo palapinėse – stovyklų įkūrimo dvasios (iki šiol bent penkis karus vasarą turiu miegoti palapinėse) ir meile savo kraštui, jo gamtai, žmonėms, miesteliams. O kaina tos kelionės buvo juokinga – 230 Lt žmogui už viską.
Tikrai žinau, kad dar kartą, o gal ir daugiau, gal kitokiais maršrutais važiuosiu aplink Lietuvą. Su draugais, o ypač, kai turėsiu, su savo vaikais, kad jie pamiltų Lietuvą, kaip aš.
