Į dabartinės Prancūzijos teritoriją keltai atsikraustė maždaug 1200-700 m. pr. Kr. Antikos laikais (I a. pr. Kr.) šią teritoriją, vadinamąją Galiją, užkariavo romėnai, kurių kultūrinė įtaka buvo labai reikšminga. Tačiau IV-V a. germanai, puldinėdami šį kraštą didelę dalį kultūrinio palikimo sunaikino.

843 m. Verdeno sutartimi buvo įkurta Vakarų Frankų karalystė, kurios teritorija buvo labai artima dabartinei Prancūzijos teritorijai.

Viduramžiais šalį suvienijo Kapetingai. Karaliaus valdžia nuolat stiprėjo, augo miestai, plito gotikinė architektūra. Tai buvo ekonominio ir kultūrinio klestėjimo metas.

1337-1453 m. Prancūzija įsivėlė į Šimtametį karą su Anglija. Ėmė silpnėti šalies galybė, be to maras nusinešė daug gyvybių.

1660-1715 m., valdant Liudvikui XIV, Prancūzija buvo stipriausia valstybė Europoje.

1789 m. įvyko Prancūzijos Revoliucija. Ją nulėmė keletas priežasčių: absoliutinė monarchija buvo tapusi anachronizmu, sąstingis šalies katalikų bažnyčioje, Švietimo epochos atstovų propaguojamos radikalios laisvės ir lygybės idėjos, šalies finansų sistemos krizė. 1789 m. liepos 14 d. paryžiečiai šturmavo Bastiliją. Šis žingsnis tapo monarchijos nuvertimo simboliu.

1799 m. respublikai vadovauti ėmėsi Napoleonas Bonapartas, kuris ėmėsi plėsti šalies teritoriją ir mėgino užkariauti kone visą Europą.

Pirmojo ir Antrojo Pasaulinių karų metais Prancūzija labai nukentėjo, tačiau 1955 m., kartu su Vokietija, tapo naujai besikuriančios Europos Sąjungos pagrindu.