Suomija
Alandų salos arba gyvenimas nuo kelto iki kelto
 
Pradžia - 2010-06-24, Pabaiga - 2010-07-04
Atnaujinta: 2012-12-31
Keletas faktų: Kelionės distancija: 440.10km Važiavimo laikas: 26:54:04 Kelionės muzika: Mark Knoplfer – Let it all go\\
Talinas, Estija
Prästö, Alandai
Prästö, Alandai


Talinas, Estija
Helsinkis, Suomija
23360 Kustavi, Suomija
Įžanga

Pirmą kartą apie Alandų salas išgirdau prieš 4 metus. Ką tik grįžus iš kelionės jachta aplink Gotlandą ir šnekučiuojantis su tuometiniu kolega darbe, jis prasitarė, jog pats susižavėjo jachtomis po plaukimo į Alandų salas. Tuo metu palingavome galvomis, kad smagu jachta plaukiot, ir kad gražių vietų Baltijos jūroje apstu. Tuo viskas ir baigėsi.

Sentimentai atgijo praeitų metų vasaros gale. Kuomet grįžus iš savo klajonių aptikau internete vieno keliautojo straipsnį apie keliones dviračiais Alanduose. Nuo to momento šimtą kartų pergalovjau, permiegojau su šia idėja ir neliko jokių abejonių – šiemet ten būtinai turime nuvykti. Žinoma, dviračiais.

Be geografinės padėties, Alandų salos dar traukė ir žavėjo savo istorine politine praeitimi. Tai salos Baltijos jūroje, kurių priklausomybė blaškėsi tarp Švedijos, Rusijos, kol galiausiai atiteko Suomijai. Šiuo metu tai yra demilitarizuota zona, kuri priklauso Suomijai. Nepaisant to, Alandų salos turi autonominės teritorijos teises. Jie savo parlamentą, vadinamą Lagtingu, oficiali kalba pripažįstama švedų kalba ir t.t.

Alandų salos dažnai nagrinėjamas kaip pavyzdys, kaip dvi šalys (Švedija ir Suomija) sugebėjo susitarti dėl šio regiono valdymo ir ateities.

Kelionė

Joninių naktį netradiciškai – 9 valandą einame miegoti, o 2 nakties, lyjant lietui, kraunamės daiktus ir pajudame į Taliną. Iki Rygos kelias šimtą kartų važiuotas ir matytas. Miegą vaikome kava ir šokoladu. Galiausiai ties Rygos priemiesčiais pastebime lietaus debesies pabaigą. Daugiau visas atostogas taip ir nebelijo. Pirmą kartą įvažiavus į Estiją iki Talino kelias ir kraštovaizdis nesukelia emocijų, tad neskubėdami apie 10 ryto atvykstame į Estijos sostinę. Apsipirkę maisto ir paieškoję lobiukų įlipame į keltą.

Kelte apie 10 procentų keleivių lietuviai (nesijaučiame užsienyje). Kiti – pabaliavoję ir pilnais alaus krepšiais keliaujantys suomiai. Vienas, kitas vokietis. Nuostabus oras ir plaukimas keltu neprailgsta. Pagaliau pasijaučia atostogos. Priplaukiant prie Helsinkio pamatome dar vieną įdomų reiškinį. Tallink darbuotojos atstumia keletą konteinerių su alumi ir džinu ir pradeda prekiauti urmu. Minimalus kiekis - pora dėžių. Visi perka. Susimąstau, kad visokios žmonių susigalvotos valstybių sienos, akcizai, įstatymai ir visa kita žmones priverčia elgtis kaip mažus vaikus. Kita vertus, nesmerkiu jų, nes gyvendamas Suomijoje ko gero elgčiausi taip pat. Galiausiai gyvomis akimis pamatau dar vieną argumentą kaip Tallink‘as sugeba surinkti keleivius į pastoviai maršrutuojančius keltus. Susižaviu šia kompanija.

Dienos antroje pusėje išsilaipiname Helsinikyje ir patraukiame, kaip ir suplanavę, į Kustavi esantį netoli Turku, ties riba tarp Suomijos ir Alandų salų. 10 valandą vakare atvykstame. Saulėlydis, palapinės statymas, kepsniai ant grilio, lietuviškas Biržų alus priverčia atsipalaiduoti ir suprasti, kad kelionė po šį kraštą prasidėjo. Užmiegame laimingi.

Naktį turėjome nuotykių. Nors visur kur tik skaičiau, radau atsiliepimus, kad suomiai tylūs ramūs žmonės, nemėgstantys garsios muzikos ir kempingai yra ta vieta, kur tikrai bus ramu. Tačiau realybė kitokia. Visą naktį šalia mūsų dūko girtas suomių jaunimas, taip pat kaip lietuviai, drąskėsi automobiliais po pievą, taip pat daužė šiūkšledėžes, taip pat gėrė. Tai buvo vienintelė tokia naktis per kelionę, tačiau ne itin maloni.

Torsholma, Alandai
Brando saloje

Pirmoji kelionės dviračiais pusė skirta negreitam mynimui trumpomis distancijomis. Jau pirmą dieną, numynę 8 kilometrus stojame Vuosnainen uoste. Čia yra paskutinė tikra suomiška stotelė, iš kurios išplaukiantis keltas, kuris čia būna 3 kartus per dieną, nuplukdo į Ava miestelį Brando saloje. Ten jau tikri Alandai. Ne veltui rašinio temoje paminėjau, kad gyvenimas nuo kelto iki kelto. Atvykome apie 3 valandas per anksti. Sėdi ant molo valgai lietuviškas barankas, geri jogurtą, grožiesi gamtovaizdžiu, o aplink jokio judėjimo. Kartais jį pertraukia tik atvykstantys vietiniai gyventojai į prieplauką pasipildyti gryno vandens (čia stovi automatas, už 1 eur – 60L gėlo vandens). Atplaukus keltus, greitai susirenka šutvė motociklininkų, poilsiautojų su kemperiais. Visi keliasi į Brando. Laipinimas į keltą trunka apie 40 min. Išplaukiame. Čia pirma kartą pamatau tai, apie ką tiek skaičiau – begalės salų šalia, vienos jų didesnės kitos vos keli akmenys virš vandens. Visas farvateris sužymėtas bojomis – nukrypsi į šoną – ir jau ant seklumos. Plaukėme apie valandą. Per tą laiką nesitraukiau nuo kelto turėklų stebėjau purslais virstantį vandenį, lenkiamas jachtas.

Tik išlipus Ava randame keltą, keliantį į getimais esančią salą Jurmo. Kadangi ten yra paslėptas lobis, susigundome persikelti. Sala itin maža, lobio nerandame, o norėdami grįžti kelte kol kapitonas papietaus, tenka laukti apie valandą. Esame vieninteliai keleiviai. Per tą laiką juokais susigalvojame, kad Jurmo tai sala, kurios savininkas kelto kapitonas kuris tarsi siaubo filme sako – „norite iš čia greit pabėgti? Neišdegs. Turite išbūti čia bent 2 valandas“. Tiek ir praleidome ten, galausiai išsivadavome.

Numynę dar 10 km stojame kempinge Brando saloje. Šiandien midsummer šventė Alanduose. Nors tai žinome, kempinge prie mūsų sustoja olandų pensininkų kompanija, kuri domisi ant palapinės iškelta vėliava, o sužinoję kad tai Lietuva, staiga prisimena Vilnių ir kad ten daug bažnyčių. Beje, jau kelinta šalis, kur neverta naudoti jokių „Lithuania“, geriausiai suprantamas pavadinimas „Litauen“. Po vakarienės gurkšnojant vakaro kavą mums staigmena. Į kempingą įvažiuoja automobilis lietuviškais numeriais. Išgirdę lietuvišką pasisveikinimą, naujieji atvykėliai ne mažiau nustemba nei mes. Sedėdami prie stalo šnekučiuojames visą naktį, kuri Suomijoje tesėsi gal iki 2 valandos. Tai buvo vieninteliai sutikti tautiečiai salose. Linkėjimai jiems.

Ryte pakylame su tikslu pasiekti Vardo salą. Toliau miname Brando sala iki Torsholma uosto. Raudono granito kelias puikus, automobilio nei vieno, saulė plieskia, važiuojame keliais kurie kartais pavirsta vandens keliais tarp salų. Tai tiesiog supilti asfaltuoti pylimai, kad būtų paprasčiau migruoti tarp salų. Į uostą atvykstame apie 10 ryto. Keltas 14.30 val. Taigi, vėl laikas sau. Grįžtu pasivažinėti po miestelį, vėliau slepiame lobiuką, dar vėliau einame degintis į salos akmeninę dalį. Puiki popietė – ten pasijautėme kaip negyvenamoje saloje. Žmonių visiškai nėra, kadangi nėra kelto, nėra ir automobilių. Nieko nėrą išskyrus vėją, saulę, vandenį ir žuvėdras.

Hummelvik, 22270, Alandai
Vardo saloje

Keltu į Vardo keliamės 3 valandas. Kaip ir visada prieš reisą prisirinko daug turistų ir laivas plaukia sklidinas. Valgome prancūzišką pyragėlį su kava, skaitome Rolling Stones. Denyje labai šalta nes atstumas tarp salų apie 30km, tad vėjas atviroje vietoje didelis. Su GPS išmatuoju kokiu greičiu plaukia keltas – 24km/h, kai plaukiama tiesiojoje.

Vardo saloje Humelvik uoste išlipam pavakare. Miname iki kempingo, esančio Prasto miestelyje. Šiek tiek darosi nejuokinga, nes planuota maisto prekių parduotuvė Vardo nedirba dėl midsummer. Mūsų atsargose, dešra ir sausos sriubos. O juk norėtųsi kokios duonos, galų gale alaus… Prasto kempinge mus aplanko laimė. Čia yra kavinė, kurioje už 9 eurus gauname didžiulę chicken mcnuggets porciją, nemokamai kavos, sviesto, salotų, vandens ir duonos (pastarosios prisirenkam sumušiniams į kišenes gal 10 riekių – juk nusipikrti nėra kaip…)

Bomarsund, Alandai
Bomarsund
Vakare dviračiais nuvažiuojame iki šalia esančio Bomarsund miestelio. Tai miestelis su didžia praeitimi. Čia stovi rusų valdymo laikais buvusio miesto, apjuosto aukšta akmenine tvora, liekanos. Pasidarome pikniką su lietuviškomis barankomis, kava. Gurkšnodami brendį stebime saulėlydį bei plaukiojančius motorlaivius. Idealus vakaras.
Marianhamina, Alandai
Marianhamna ir brangiausias kelionės kempingas

Ryte susidedame daiktus ir pajudame link Marianhamno. Kelio atstumas vidutinis – 30-40km. Kadangi eina dviračių trasa iki pat Marianhamno, važiuoajme lankydami pakelėje turistines vietas, susigaudyti jose dar lengviau padeda ten paslėpti lobiukai. Šiandien lenkiame daug dviratininkų. Didžioji dalis jų – šeimomis su vaikais keliaujančios kompanijos. Didesni vaikai veža krepšius, tėvai prisikabinę priekabas, kuriose mažieji. Net ir keliaujant Vokietijoje neteko matyti tokių jaunų turistautojų.Per pietus pasiekiame Godby, kuriame „eureka!” pagaliau veikiantis supermarketas! Pagaliau paragaujame ledų, pasipildome atsargas, prisiperkame kitų būtinų priemonių. Aš sau leidžiu paišlaidauti – 2 skardinės pigiausio alaus – po 1,75 Eur – pats tas pietums!

Marianhamna pasiekiame pavakare. Paskutinis kelionės etapas driekėsi per priemiesčius kur labai gražūs maži namukai, sodybėlės. Buvo į ką akis paganyti – paieškoti patinkančio namo projekto ir sau.

Pats Marianhamnas miestas nedidelis. Gyvena apie 11 000 žmonių, o dydis prilygsta maždaug Telšiams. Senamiestis daug mažesnis nei Vilniaus, tačiau jaukus. Palikę daiktus kempinge, visą vakarą dviračiais važinėjame po apylinkes. Aplankome dabartinį ir senajį uostą, bažnyčias, užsilipame ant visų kalnų nuo kur tik atsiveria gražesnis vaizdas.

Nors vasarą čia gražu, tačiau niekaip nesugebėjau įsijausti į kurorto dvasią. Vis išlysdavo mintys, kad žiemą čia turėtų būti sunku gyventi.

Miegojome brangiausiame kempinge per visą savo kelionę. Už du žmones ir palapinę sumokėjome 21 eurą. Planuojantiems keliauti panašiu būdu, rekomenduočiau pasiplanuoti čia nakvoti ne daugiau naktį, nes visur kitur kur buvome kainos būdavo daug mažesnės – 7-9 eurai ir mokamas arba nemokamas dušas.

Eckero, Alandai
Eckero

Eckero. Sekantis mūsų dienos tikslas. Čia kraštovaizdis vėl šiek tiek kitoks. Matome daug dirbamų laukų. Populiariausia čia auginti svogūnus, rapsus, bulves. Pastarųjų šviežių galima įsigyti tiesiog pakelėje – nėra nei pardavėjų, nei kioskelių, tiesiog ant dėžutės padėti maišeliai po 1 kg. ir taupyklė įmesti pinigams.

Važiuodami kaip jau tapo įprasta, stabdelėjame kokioj gražioj vietoj, nusimaudyti, papietauti, nusnausti. Po pietų atvykstame į Eckero. Šio miestelio apylinkėse net trys kempingai, tad sugaištame rinkdamiesi, tačiau išsirenkame tą, kuris yra įlankoje, šalia jachtų prieplaukos. Kadangi saulė leidžiasi labai vėlai, pavakare skiriam pagulėjimui prie vandens, o aš dar nuvažiuoju prie vienos iš vėjo jėgainių esančių paskutinėje saloje – žinoma, lobiuko. Saulei leidžiantis pasitinkame iš Švedijos atplaukiantį Eckero Linjen keltą ir intensyviai fotografuojame šio mažo miestelio gyvenimą.

Kelionei persivertus į antrą pusę, atsiranda tam tikros buitinės monotonijos. Bet tai nėra blogai, nes ji nesusijusiu su marškinių lyginimu, ruošimusi į vykimu į darbą. Ne, mes tiesiog išmokstame šioje kelionėje patogiausiai susipakuoti daiktus, greičiausiai papusryčiauti. Šie du darbai yra vienintelis rūpestis.

Dar viena išaušusi diena žadėjo iššūkį. Šiandien minsime daug. Kaip vėliau paaiškėjo mynėme dar daugiau nei tikėjomės. Mūsų tikslas buvo iš Eckero nuvažiuoti iki Hammarland saloje esančio Skrapnato miestelio, o iš ten dviračiu keltu persikelti į Geta. Iš ten grįžti į Prasto, jau lankytą kempingą. Kadangi nei Getoje, nei kur kitur jokio nebuvo, nusprendėme jog esame pajėgūs numinti iki mums palikusio geriausią įspūdį kempingo, o ten jau kitą dieną ilsėtis. Mūsų ketinimai šiek tiek pasikoregavo pasiekus Skrapnato. Paaiškėjo, kad žemėlapyje pažymėti dviračių keltai yra mokami (9 eurai žmogui ir 5 eurai už dviratį) ir jie plaukia du kartus per dieną – ryte ir vakare. Iki artimiausio būtų tekę laukti 6 valandas. Grįžti atgal ir važiuoti per Finstrom – papildomi 20 km. Didžiausias apmaudas, kad papulti į Geta mums tereikėjo persikelti tik 200 metrų… Tačiau toks tas gyvenimas salose – nuo kelto iki kelto. Apsisukome ir grįžome per Finstrom į Prasto miestelį.

Tą dieną įveikėme apie 90 kilometrų iš kurių didelė dalis buvo prieš vėją. Jeigu, Lietuvoje galėdavau skersai išilgai maišyti aukštaitijos ar dzūkijos regionus po 150km per dieną, čia kilometrai įgijo kitokią reikšmę. Tačiau grįžę jautėmės laimingi, nes nepaisant šio nuotykio Hammarlande aplankėme „Salis Batteri“ įtvirtinimus, kur pirmojo pasaulinio karo metu rusai čia buvo įrengę tvirtovę atremti vokiečių puolimams ir apsaugoti rusų jūrų kelius. Panašios tvirtovės buvo įrengtos nuo Suomijos iki Estijos. Man asmeniškai ši vieta iš visų kultūrinių/istorinių vietų saloje paliko didžiausią įspūdį. Kaip ir kiekvienoje lankytinoje vietoje radome svečių knygą, o ten ir vieną lietuvišką įrašą: „Aš ir vėl čia J tremtinys iš Lietuvos G.“. Palikome ir savajį.

Prästö, Alandai
Prasto

Po vakaryškčio mynimo Prasto nusprendėme pasilikti dvi naktis. Mano draugė nusprendė likti degintis ir turėti day-off‘ą nuo dviračio, o tuo tarpu aš išmyniau be krepšių į Sund, Saltvik ir Geta (jei jau vakar ten nepavyko pabuvoti, tai sugalvojau bet vienas ten nuvažiuoti). Šios salos išskirtinio įspūdžio nepaliko. Nors jose reljefas daug kalvotesnis (buvau užsilipęs ant aukščiausios salos vietos), tačiau gamta – vien miškai. Nesakau, kad tai negražu, tačiau tikėjausi daugiau egzotikos – uolų į kurias daužosi jūros bangos ir pan. Pamačiau kraštovaizdį, panašų į lietuvišką. Kai ten bebūtų, padėjau tašką kelionės maršrute ir dabar galiu drąsiai sakyti jog aplankiau visas didžiąsias Alandų salas.

Vakare į kempingą atvyko estai. Pirmi sutikti per kelionę. Atpažinome iš automobilio numerių. Pasirodė keista, jog atvyko moteriškė su Toyota džipu, pilnu daiktų. Kaip paaiškėjo, ji yra tech. support‘as keliaujantiems savo draugų dviratininkams (baisi rūkorė. Spėjau pasibaisėti – kiek mačiau pastoviai su cigarete). Atvyko ir keliautojai, vėlgi keletas šeimų su vaikais. Žvilgsnis iškart užkliuvo už dviračių. Pirmą kartą kelionėje pamačiau kažką keliaujantį su cyclo-cross dviračiais. Vienas iš jų Merida, kitas – Trek XO. Pagal nusidėvėjimą matėsi, kad dviratininkai tik pradedantieji.

Mums bevakierieniaujant priėjo vienas vyrukas iš kompanijos (toks labiau kalbantis). „We are from Tallinn, where are you from?“ Atsakiau, kad iš Lietuvos ir papasakojau kaip ir kur keliaujam. Daugiau jis mūsų nebekalbino. Juokėmės, kad mus išbaltėjusiais nuo saulės plaukais sumaišė su suomiais, o lietuviai jiems visai ne draugai.

Priešpasputinė diena kelionėje išaušo. Tikslas pasiekti Brando, o ten likti nakvoti, kad ryte patraukti į Kustavi. Važiuojame su nostalgija, nes į preikį važiuodami galvojome, kad per čia dar grįšime ir visas vietas dar matysime. Dabar viskas kitaip. Mintyse atsisveikiname su visais posūkiais, gražiausiais tiltais per jūrą, sodybomis, Vardo bažnyčia. Gražesnėse vietose slepiame lietuviškus lobiukus. Kempingą pasiekiame be nuotykių ir gan anksti, todėl leidžiame sau pasigaminti prašmatnią vakarienė su keptomis bulvėmis ir dešrelėmis ir skaitydami suomišką laikraštį apie pasaulio futbolo čempionatą vakarojame.

Dar nerašiau kaip mums sekėsi miegoti palapinėje. O miegojome labai gerai. Galbūt fizinis krūvis ar grynas oras sąlygojo tai, kad užmiegi apie 11 val ir pabundi tik suskambus žadintuvui. Jokių naktinių prabudimų ar košmarų. Šį sezoną taip pat atsinaujinome miegojimo paklotus, tad jausmas kaip namie. Prieš užmiegant visada keletas Mark Knoplfer dainų ir stebėjimas kaip viršuje palapinės už tinklelio blaškosi vabaliukai.

Kustavi pasiekėme sėkmingai. Kelionė atgal nuo Brando mums trūko 4 valandas per kurias atsisveikinome su Alandų salomis ir jūra. Toliau liko tik pernakvoti Kustavi ir grįžti namo.

Trumpai ir apibendrintai

Džiaugamės pagaliau aplankę šį kraštą ir pamatę kaip gyvena žmonės apsupti vandens. Alandų kraštas unikalus ir, skirtingai nei galvojau, visiškai nepanašus į Gotlando salą.

Kelionėje labiausiai patiko kiekvieną kartą jaustis tarsi negyvenamoje saloje – apsuptam vandens, be didelės civilizacijos, o tuo pačiu šiek tiek praplėsti istorines žinias apie šį kraštą.

Meluočiau sakydamas, kad norėčiau ten gyventi, tačiau pamačiau kaip ir kiekvienoje kelionėje, daug dalykų, kuriuos galiu pritaikyti ir savo gyvenime arba tiesiog su pasigėrejimu prisiminti. Jaučiuosi praturtėjęs.išsamus straipsnis http://dviraciuzygiai.lt/wp/?p=379

 
 
 
Užsisakyk naujienas