Dviejų šalių – Čilės ir Argentinos – teritorijose nusidriekusi Patagonija, matyt, yra vienas iš paslaptingiausių žemės kampelių. Kalnai, plokščiakalniai, stepės, ežerai, fiordai, tundra ir galiausiai ledynai – didžiulis regionas turi kuo nustebinti.

Tradicinis Lietuvos moksleivis nė nepagalvotų apie galimybę mokytis ne Lietuvos, bet kokios nors tolimos šalies mokykloje, namuose palikus šeimą, o kieme – draugus. Būdama vienuoliktoje klasėje vilnietė Agnė Keršytė, pasitelkusi moksleivių mainų programą, išvažiavo metams mokytis į tolimąją Čilę.

Britų archeologai pirmadienį pranešė manantys, jog išsiaiškino senovinę paslaptį, kaip ant Velykų saloje stūksančių milžiniškų statulų buvo užkeltos raudonos akmeninės kepurės.

Turistiniame Čilės Pukono (isp. Pucon) miestelyje yra keletas šviesoforų, tačiau vienas iš jų ypač svarbus. Jis įtaisytas ant miestelio savivaldybės sienos, greta gaisrinės. Žalia šviesa čia niekad neužgęsta ir ačiū Dievui – jei užsidegtų raudona, Pukone pradėtų kaukti sirenos ir visi gyventojai bei atvykėliai per kelias minutes turėtų palikti miestą. Tai reikštų, kad prabudo šalia esantis Vijarikos isp. Villarica) ugnikalnis.

Atvykti į Čilę ir neaplankyti Valparaiso – beveik nusikaltimas. Tai vienas įdomiausių Pietų Amerikos miestų, žavintis savo laisve, daugiau nei šimtą metų skaičiuojančiais keltuvais, per naktį krykštaujančiais jūros paukščiais ir kažkokia nepaaiškinama ramybe. Netoliese esanti sostinė Santjagas – visiškai kitokia, tačiau jos šurmulingas gatvių gyvenimas irgi vertas dėmesio.

Atvykdami į Čilę kiek baiminomės – sakoma, tai viena brangiausių Pietų Amerikos šalių, o žmonės truputį atšiaurūs. Atsidūrę čia greitai įsitikinome, kad visos kalbos buvo mitas ir Čilę pamėgome jau po pirmųjų dienų. Nieko nuostabaus – šiame kelių tūkstančių kilometrų ilgio „žemyno slieke“ telpa viskas, nuo dykumų iki apledėjusių ežerų, šimtų vulkanų ir gražios miestų architektūros.