Maču Pikču – tik XX a. pradžioje Andų kalnuose netoli Kusko atrastas senovinis inkų miestas, kurio gyventojų likimas yra iki šiol paslaptis. Archeologinių kasinėjimų metu buvo aptikti 173 žmonių skeletai, iš kurių 150 buvo moterys.

Miestą 1911 m. atrado amerikiečių tyrinėtojas H. Binghamas ir pavadino ją Maču Pikču, kas kečujų kalba reiškia „senasis kalnas“. Spėjama, jog miestas šioje sunkiai prieinamoje vietoje buvo įkurtas maždaug prieš 700 metų specialiai siekiant pasislėpti nuo plėšikaujančių ispanų užkariautojų.

Akmens luitus, naudotus pastatų statyboms, inkai iškirsdavo bronziniais įrankiais ir, nugludinę smėliu, užkeldavo į statomą miestą. Specialiai nugludinti akmenys buvo kruopščiai guldomi vienas ant kito, nenaudojant jokio skiedinio. Iki šių dienų, net ir po daugelio metų dūlėjimo, plyšių tarp akmenų nėra.

Kalne iškirstose terasose buvo auginamos daržovės ir kitos kultūros (bulvės, kukurūzai ir kt.). Daržovėms auginti tinkama žemė į beveik 500 m aukštį buvo gabenama iš Urubambos slėnio. Terasose buvo išvedžiota drėkinimo sistema, kuri surinkdavo lietaus vandenį ir drėkindavo dirbamą žemę. Skaičiuojama, jog minėtose terasose užaugintų daržovių galėjo pakakti maždaug 10 tūkst. gyventojų. Kiti šaltiniai teigia, jog Maču Pikču gyveno 1000 gyventojų.

• Didžioji aikštė – tai erdvi atvira teritorija, kurioje, spėjama, vykdavo įvairios šventės ir kiti susibūrimai.
• Šventyklos ir rūmai – statyti iš granito luitų.
• Intihuatana – monolitinis šventasis inkų akmuo, kaip tikėta, „pririšantis saulę“. Inkai garbino saulės dievą Intį. Visi kulto objektai, šventyklos yra susiję su saule ir kitais astrologiniais dangaus kūnais.

Norint aplankyti Maču Pikču geriausia keliauti iš Kusko į Akvas Kaljentes miestelį traukiniu. Kelionė trunka apie 4 valandas. Iš Akveas Kaljentes į Maču Pikču visą dieną kursuoja autobusas.