Kur geriausia vykti norintiems aplankyti dykumą? Be abejonės, į Afriką, tačiau jeigu norite, tai galite padaryti ir viešėdami Peru. Reikia tik nusipirkti bilietą iki Ikos (isp. Ica) miesto ir dar kelis kilometrus pavažiuoti į dykumos oazėje įsikūrusį miestelį neįsimenamu pavadinimu Uakačina (isp. Huacachina).

Negalime atsistebėti, kaip greitai Peru gali pasikeisti kraštovaizdis – ką tik maudėmės vandenyno bangose, po kelių dienų jau stebėjome snieguotas Andų viršūnes, o šiandien dulkėtų miestelių peizažą netikėtai pakeičia tikros smėlio kopos. Jos milžiniškos, kelių šimtų metrų aukščio. Vingiuodami tarp šių smėlio kalnų mažame geltoname taksi automobilyje, netrukus pasiekiame ir Uakačiną – mūsų tikslą.

Miestelis nedidelis, tačiau nakvynės vietą jame ras ir mėgstantys keliauti prabangiai, ir taupantys keliautojai. Vieni įsikurs prabangiame viešbutyje, kitų laukia pigesni nakvynės namai ar naktis palapinėje. Mes randame viešbutuką, kur už keliasdešimt litų gauname kambarį su vonios kambariu, baseinu greta durų ir ypač draugišku viešbučio šeimininkės bokseriu bei nuolat miegančiu rotveileriu.

Adrenalino fabrikas

Kieme stovi išrikiuoti „bagiai“ – automobiliai, skirti važiuoti per smėlį. Tai vienas svarbiausių šio miestelio kozirių, viliojantis šimtus turistų. Kitą dieną kartu su dar šešiais entuziastais iš Australijos, Škotijos ir Norvegijos jau mindžiukuojame prie galingo automobilio, tikėdamiesi gero nuotykio. Kelionė per smėlio kopas šiame metalo monstre viršija visus lūkesčius.

„Mūsų vairuotojas – truputį „loco“ (isp. pakvaišęs)“, - dar vakar šypsodamasi perspėjo turą pardavusi viešbučio administratorė. Šiandien supratome, kad mergina nemelavo – už vairo sėdintis Chosė (veido bruožais kiek primenantis H. Daktarą), vairavo taip, kad spiegė net visko matę vyriokai iš Australijos.

Automobilis šokinėjo per kopas, vis pasirinkdamas kuo statesnę nuokalnę ir pasileisdamas visu greičiu stačiais keliasdešimties metrų aukščio smėlio šlaitais. Išdarinėjome įvairiausius viražus ir džiaugėmės kokybiškais saugos diržais, kol kitų, daug ramesnių automobilių įgulos žiūrėjo į mus akivaizdžiai varvindamos seiles. Kartais ir mes norėdavome atsidurti jų vietoje.

Uakačinoje turistams siūlomi turai yra dviejų dalių. Pirmoji – ekstremalus pasivažinėjimas, o antroji – nusileidimas nuo kopų su smėlio lentomis, angliškai vadinamas „sandboarding“. Tai gana paprastas išbandymas net visiškiems naujokams, po kojomis nelaikiusiems nei banglenčių, nei snieglenčių, tačiau dėl to baimės nemažėja.

Prieš akis – status kokio pusšimčio metrų nuolydis, tu bandai išlaikyti pusiausvyrą pačiame viršuje, kai abi kojos pritvirtintos prie lentos, o vienintelė kiek stabili vieta yra siaura kopos ketera. Tada susikaupi ir pradedi leistis žemyn. Naujokai renkasi įstrižą nusileidimo kelią, patyrusiems labiau patinka leistis stačiai žemyn, tada greitis būna didesnis. Bet kokiu atveju, greitis nėra kritinis, o griuvimai ant smėlio neskaudūs. Baimė pamažu dingsta, užleisdama vietą adrenalinui.

Kai įsidrąsiname, leidžiamės žemyn gulėdami ant lentų. Reikia labai tvirtai laikytis už apraišų, kiek plačiau išskėsti kojas ir stengtis nesuvalgyti viso pakeliui į burną patenkančio smėlio. Tai vienintelė problema, visa kita – kvapą gniaužiantis greitis ir beveik su niekuo nepalyginamas potyris. Visi „užsikabiname“, lekiame žemyn vis nuo naujų kopų, kol netikėtai vienos iš jų papėdėje pamatome mūsų jau laukiantį automobilį. Nuotykis baigėsi... Net gaila.

Pasiklysti kopose

Uančakoje vėl prisimename dar Ispanijoje gautas siestos pamokas: jeigu nori kažką nuveikti, kelkis anksčiau, kad spėtum tai atlikti iki pietų, nes vėliau niekam bus nebeįdomu. Karščiausiu paros metu veiksmas miestelyje sulėtėja, tiksliau tariant, jo išvis nebelieka – per karšta. Ir tik saulei artėjant prie horizonto, gyvenimas vėl atsinaujina.

Vieną vakarą, kai saulutė pradeda mažiau kandžiotis, nusprendžiame savarankiškai pasivaikščioti aplinkinėse kopose ir pamatyti tuos žavingus smėlio spalvų pasikeitimus saulėlydyje. Nugriebę didelį butelį vandens, kylame į artimiausią kopą ir netrukus suprantame, jog tai nebuvo gera mintis – vis dar karšta, burna džiūsta, nuovargis didėja kas sekundę.

Vis dėlto, mažais žingsneliais netrukus pasiekiame gretimos kopos viršūnę, nuo kurios atsiveria visos Uakačinos panorama su keliomis gatvelėmis, jaukiais ir ramiais viešbučiais, restoranais bei didele lagūna miestelio centre. Saulė pradeda tapyti kopas oranžine spalva. Vėjas į akis ir burną neša smėlį, o mes niekaip negalime patikėti akimis. Prieš jas iškyla tarsi begalinis kopų miškas, paįvarintas nedideliais miestukais ir kelių dulkėtų kelių tinklu.

Prisimenu vieno buvusio vadovo pasakojimą apie į Lietuvą vizito atvykusį verslininką, kuris labai norėjo pamatyti mūsų kraštą. Ekskursijos „vinimi“ buvo parinkta Nida, tačiau pusę Afrikos ir kitų kraštų dykynes išmaišęs svečias, pamatęs mūsų kopas, tik atlaidžiai šyptelėjo.

Būdamas Uakačinoje supratau jo reakciją – padauginkite Nidos kopas iš penkių, bent trigubai ištempkite į viršų ir leiskite turistams laisvai vaikščioti bei važinėti automobiliais ar čiuožti ant lentų. Tada tai būtų kažkas panašaus į Uakačiną, tačiau kažin ar to reikia? Lietuviškas pajūris nedidelis, bet šiltas ir savas. Galbūt todėl ir aš galiausiai nusprendžiu, kad nepaisant visų Uakačinos stebuklų, atostogoms vis tiek rinkčiausi Nidą.

Taip pat skaitykite:

Peru: Kalėdos Maču Pikču šešėlyje

Peru: vandenyno pakrantės turtai