„Lėlių sala“ (La Isla de la Munecas), kuri yra įsikūrusi Meksikoje yra pagarsėjusi kaip keisčiausias ir paslaptingiausias turistų traukos objektas. Išgirdę salos pavadinimą lankytojai tikisi pamatyti nuostabią puošnių lėlių karalystę. Tačiau realybėje atsiveria kitas vaizdas. Salos lankytojus pasitinka tūkstančiai sužalotų, negražių, liūdnais veidais lėlių, kabančių ant visų saloje esančių medžių.

„Lėlių salos“ istorija prasidėjo, kai Donas Julianas Santana atsiskyręs nuo savo šeimos ir išorinio pasaulio įsikūrė saloje ir paskutinius savo gyvenimo metus paskyrė šios salos kūrimui. Manoma, kad tai padaryti jį paskatino mažos mergaitės, nuskendusios kanale, dvasia. Šią salą vyras pavertė keista, atšiauria, šiurpą keliančią vieta, kur atrodo, jog visą laiką esate persekiojamas ir stebimas šių sužalotų ir subjaurotų lėlių stiklinių žvilgsnių.

Donas Julianas gyveno atsiskyrėlio gyvenimą ir pasirodydavo viešumoje tik tada, kai ieškodavo lėlių rausdamasis šiukšlyne, ar gaudavo jas mainais už savo darže užaugintus vaisius ir daržoves. Manoma, kad jis nemėgo smalsuolių ir stengdavosi atbaidyti juos kabindamas ant medžių šakų šias šiurpą keliančias lėles.

2001 metais Donas Julianas pats buvo rastas nuskendęs kanale prie savo namų. Nors Don Julianas yra miręs, tačiau jo surinktos lėlės, užvaldžiusios salą „tebegyvena“ ir vis taip pat pasitinka lankytojus svečius ir lydi juos savo paslaptingais, kūną stingdančiais žvilgsniais.

Tai vaiduokliškas vaizdas, „juoda“ atrakcija turistams, kuri ypač traukia jaunąją kartą. Daugelį lankytojų pribloškia lėlių veidai, primenantys mirusius vaikus, kurie čia niekada negyveno, bet visada žiūri į nekviestus salos svečius tarytum jie būtų atsakingi už jų mirtį.

Taip pat skaitykite:

Juokingiausi turistų skundai