Istorija ir kultūra

Kelioniumanija.lt

Azerbaidžanas kaip atskira valstybė susikūrė tik po I Pasaulinio karo. Azerbaidžano istorija apima ne tik šios valstybės teritorijoje vykusius istorinius įvykius, bet ir visame regione, kuris yra gerokai didesnis negu dabartinė Azerbaidžano teritorija, apimanti dabartinę Armėniją, Kurdistaną, Tabaristaną, dalį Dagestano, Irano teritorijos.

Azerbaidžano istorija glaudžiai susijusi su kitų Irano tautų istorija. Dabartinėje Azerbaidžano teritorijoje I tūkst. pr. Kr. gyveno medų tauta, o regionas buvo vadinamas Medija. Nuo VI a. pr. Kr. dalis teritorijos priklausė Persijos imperijai. Romos imperijos klestėjimo metais čia keletą šimtmečių egzistavo krikščioniška Kaukazo Albanijos valstybė.

VII a. regioną užkariavo arabai ir prijungė teritoriją prie Kalifato. Šiuo laikotarpiu ėmė plisti islamas.

IX a. ėmė kurtis pirmosios valstybės Kaukaze – Gruzija, Bagratidų Armėnija, o taip pat ir Širvanšachu valstybė bei Derbento Emyratas, nepriklausomos nuo Arabų Kalifato Azerbaidžano šiaurinės dalys. Pietinės Azerbaidžano teritorijos ir Aranas IX-XI a. buvo valdomos skirtingų dinastijų.

XI a. senąsias iranėnų tautas užkariavo tiurkai, kurie vėliau imti vadinti azeriais – dabartinės Azerbaidžano tautos protėviais.

XIII a. Azerbaidžano žemes nukariavo ir nusiaubė mongolai, kraštas tapo Ilchanidų imperijos provincija. XIV a. mongolų Čupanidų dinastijai pavyko suvientyti Azerbaidžano žemes, tačiau 1380 m. teritoriją užgrobė ir nusiaubė Timūras.

XV a. viduryje azeriai sukūrė Kara Konjulu federaciją, valdžiusią Armėniją bei Kurdistaną. Tačiau neilgai trukus, šią federaciją sutriuškino tiurkai ir sukūrė savo imperiją, prie jos prijungdami ir Vakarų Iraną.

XVI a. pradžioje regiono valdžią perėmė sufijai, kurie suvienijo Didįjį Iraną. Sufijų sukurta Safavidų imperija gyvavo iki XVIII a., nuolat turėdama įtemptus santykius su kaimyninėmis Osmanų imperija ir Uzbekų chanatu. Tačiau ilgainiui sufijai ėmė silpnėti, į Safavidų imperijos teritorijas nusitaikė kaimyninės šalys. XVIII a. I pusėje Rusijos valdovas Petras I-asis užkariavo beveik visą Persijos teritoriją Kaukaze, taipogi ir šiaurinę Azerbaidžano dalį.

Likusioje Azerbaidžano teritorijoje XVIII a. susiformavo keletas smulkių valstybėlių-chanatų, kariavusių tarpusavyje: Širvano, Baku, Karabacho, Kubos, Šaki, Nachčivano ir kt.

1813 m. į Rusijos imperiją, kurią vietiniai chanatai vertino kaip gelbėtoją, įstojo Baku, Derbento, Gandžos, Karabacho, Kubos, Šekės, Širvano ir Talyšo chanatai.

1828 m. Turkmenčajaus sutartimi istorinės Azerbaidžano žemes pasidalino Rusija ir Iranas. Rusijai atitekusi teritorija vėliau tapo Azerbaidžano valstybe.

1873 m. Azerbaidžano teritorijoje buvo rasta naftos. Ėmė sparčiai augti Baku miestas, kurio apylinkėse tuo metu buvo išgaunama apie pusė viso pasaulio naftos.

Po I Pasaulinio karo, 1918 m. susikūrė trumpai gyvavusi Azerbaidžano respublika, kuri buvo atkurta 1990 m. 1920 m. Raudonajai Armijai užėmus Baku buvo sukurta Azerbaidžano Tarybų Socialistinė Respublika. Kaip ir kitose Tarybų Sąjungos respublikose, Azerbaidžane buvo vykdoma gyventojų rusifikacija, trėmimai.

1991 m. rugpjūčio 30 d. Azerbaidžanas tapo nepriklausoma respublika. Tačiau valdžioje liko senieji lyderiai. Prasidėjo karas su Armėnija dėl Kalnų Karabacho teritorijos. Vėliau ši sritis tapo de facto nepriklausoma Azerbaidžano sritimi.

Azerbaidžaniečiai sudaro didžiąja dalį šalies gyventojų (apie 90%). Didžiausios tautinės mažumos Azerbaidžane – rusai, lezginai, armėnai, talyšai. Nemaža dalis etninių azerbaidžaniečių gyvena Irano teritorijoje. Jų čia priskaičiuojama net iki 16 mln. Šalyje daugiausia kalbama azerbaidžaniečių kalba.

Pagal Azerbaidžano konstituciją, šalyje nėra jokios oficialios religijos. Vis dėlto, didžioji dalis gyventojų yra musulmonai, dauguma – šiitai.

Azerbaidžano architektūroje persipynę Rytų ir Vakarų architektūros tradicijos.