Istorija ir kultūra

Kelioniumanija.lt

Dabartinė Čilės teritorija iki atvykstant ispanams buvo Senovės Peru civilizacijos dalis.

1520 m. Čilę atrado Fernandas Magelanas.

1533 m. ispanų konkistadorai, vadovaujami Francisko Pisaro ėmė plėšti kraštą ir perėmė Inkų valstybės valdymą.

XVI a. vyko daugybė ispanų ir vietinių araukanų kovų. Ispanai ėmė kurti pirmuosius miestus – Santjagą, Valparaisą, La Seraną. Tačiau indėnai juos dažnai puldinėdavo.

1543 m. teritorija buvo prijungta prie Peru Vicekaralystės. Kadangi tuo metu dar nebuvo atrasta aukso ir sidabro, o kraštas buvo neramus ir neturtingas, ispanai nenoriai kėlėsi čia gyventi.

1788 m. Čilė tapo generaline kapitonija.

1810 m. čiliečiai ispanų vietininką pakeitė savo valdžia, chunta, kuri Čilę paskelbė autonomine respublika Ispanijos monarchijos sudėtyje. Ispanams siekiant susigrąžinti pilną valdžią, iki 1817 m. vyko pilietinės kovos.

XIX a. Čilė kariavo su Bolivija ir Peru.

XX a. III dešimtmetyje išpopuliarėjo marksistinė ideologija.

1973 m. generolas Augustas Pinočetas įvykdė karinį perversmą ir įvedė diktatūrą, kuri truko iki 1989 m. pabaigos, kuomet demokratiniuose rinkimuose buvo išrinktas šalies prezidentas. Po to šalyje įsitvirtino demokratinis režimas.

Metisai sudaro didžiąją dalį (apie 90 %) šalies gyventojų. Čilėje taip pat gyvena Amerikos indėnų gentys – mapučai, aimarai, araukanai ir kt., tačiau indėnai sudaro vos kelis procentus visų šalies gyventojų.

Šalyje dominuoja Romos katalikai (apie 80%).

Valstybinė kalba – ispanų, tačiau kai kuriuose regionuose ir atokesnėse vietovėse vartojamos indėnų kalbos.