Istorija ir kultūra

Kelioniumanija.lt

Istorija. Į Danijos teritoriją pirmieji žmonės atsikėlė ir apsigyveno atsitraukus ledynams vėlyvojo paleolito laikotarpyje. Ėmė vystytis žemdirbystė, gyvulininkystė, o žalvario amžiuje – prekiniai mainai.

Iki IV a. (Didžiojo tautų kraustymosi) Danijos teritorijoje gyveno germanų gentys (saksai, anglai, kimbrai, jutai, teutonai). Dalis iš šių genčių (anglai, jutai) vėliau persikėlė į Britaniją, tuo tarpu į Danijos teritoriją atsikėlė danai. Danų gentis X a. ėmė vienyti Gormas Senasis, jo įkurta Danijos karalystė yra laikoma seniausia Europos karalyste.

Gormo Senojo sūnus Haraldas Mėlyndantis, siekdamas sustiprinti politinę Danijos įtaką, 960 m. apsikrikštijo pats ir apkrikštijo danų tautą. Absoliuti monarchija įtvirtinta 1157 m. karaliaus Valdemaro I.

Danijos karalystė itin sustiprėjo 1397 m., kuomet karalienė Margarita I sujungė Daniją, Švediją ir Norvegiją Kalmaro unija. Ši suvienyta karalystė tapo atsvara stiprėjančiai Hanzos sąjungai. Buvo siekiama įsitvirtinti Baltijos jūros regione. Kalmaro unija iširo 1523 m. Švedijos karaliui Gustavui Vazai atkūrus savarankišką Švedijos karalystę. Danija prarado istorines teritorijas Skandinavijos pusiasalio pietuose, o Švedija ėmė dominuoti Skandinavijoje.

1536 m. liuteronų religija tapo valstybine. XVII-XVIII a. Danija dažnai dalyvaudavo karuose, kurie nualino šalį, XIX a. pr. buvo prarasta Norvegija. Tačiau nors Danijos politinė įtaka silpnėjo, XIX a. vadinamas danų tautos „aukso amžiumi“, kadangi tuo metu suklestėjo menai, kultūra, stiprėjo daniškasis mentalitetas.

1849 m. priimta Danijos konstitucija, kuri tuo metu buvo viena pažangiausių Europoje.

XX a. pradžioje Danija vykdė nepriklausomą politiką, Pirmojo pasaulinio karo metu išlaikė neutralitetą. Tarpukaryje Danijoje ėmė dominuoti socialdemokratinė kryptis. Antrojo pasaulinio karo metu Danija taip pat deklaravo neutralitetą, tačiau karo išvengti nepavyko.

XX a. antrojoje pusėje buvo atverstas naujas Skandinavijos šalių istorijos lapas – 1952 m. įkurta Šiaurės Taryba, kurios tikslas – sukurti vieningą panskandinavišką regioną.

Danijos Karalystės vėliava, dar vadinama „Dannebrog“ – viena iš seniausių valstybinių vėliavų Europoje.

1973 m. Danija tapo Europos Bendrijos nare.

Religija. Danijoje evangelikai liuteronai sudaro 95% gyventojų.

Kalba. Valstybinė kalba – danų, kuri yra laikoma viena iš sudėtingiausių fonetiniu požiūriu iki šių dienų išlikusių indoeuropiečių šeimos kalbų. Danų kalba priklauso šiaurės germanų kalbų grupei ir yra panaši į norvegų ir švedų kalbas.

Gyventojai. Dauguma Danijos gyventojų – danai, tačiau Danijai priklausančioje Grenlandijos saloje gyvena eskimai, Farerų salose – fareriečiai, o Šiaurės fryzų salose – fryzai. Miestuose gyvena ¾ šalies gyventojų.

Mokslas. Net trys XIX a. gyvenę danai yra laikomi humanitarinių mokslų ar jų krypčių pradininkais – tai H. K. Andersenas (literatūrinės pasakos), S. Kierkegoras (egzistencialistinė filosofija) ir N. F. Gruntvigas (suaugusiųjų švietimas).

Literatūra. Iki šių dienų išlikę runų įrašai (IX-XII a.) – tai seniausias danų raštijos palikimas. Pirmoji knyga danų kalba „Eiliuotoji kronika“ buvo atspausdinta 1495 m. Žymiausi danų rašytojai, dramaturgai ir poetai: H.K. Andersenas, J. Evaldas, P.A.Heibergas, M.K.Brūnas, J. Bagesenas, A.Elenšlegeris, J.L.Heibergas, H.Rasmusenas, O.Sarvigas, V.Siorensenas.

Muzika. Danų liaudies muzikoje vyrauja epinės-herojinės bei lyrinės dainos. Žymiausias danų kompozitorius – N.V.Gadė (1817-1890).