Istorija ir kultūra

Kelioniumanija.lt

Teritorija, apgyvendinta estų genties, jau nuo XIII a. pr. vadinta Estija. Tačiau kryžiaus žygių metu šalis buvo padalinta: pietinė jos dalis atiteko Livonijai, o šiaurinė – Danijai, vėliau – Teotonų ordinui ir Livonijos ordinui.

Livonijos ordino valdymo metais Estijos vardas nebuvo vartojamas, jis sugrįžo tik 1583 m. XVI a. Estija vėl buvo padalinta: šiaurinė dalis 1583 m. atiteko Švedijai, o pietinė dalis 1561 m. atiteko LDK, o po karo su Švedija (1600-1629) – Švedijai. Nors abi Estijos dalys priklausė švedams, tai buvo dvi atskiros provincijos – Estijos provincija (šiaurinė dalis) ir Livonijos provincija (pietinė dalis kartu su šiaurinėmis latvių žemėmis).

Ilgą laiką visa estų apgyvendinta teritorija buvo valdoma švedų, tačiau po Šiaurės karo 1721 m. švedų valdoma estų ir latvių teritorija atiteko Rusijos imperijai. Pietinė ir šiaurinė šalies dalys tapo gubernijomis: Estijos provincija buvo pavadinta Estliandija, o Livonijos provincija – Lifliandija.

Estijos nepriklausomybė paskelbta 1918 m. vasario 24 d., nors iki tų metų lapkričio šalis dar buvo okupuota vokiečių. 1940 m. šalis buvo okupuota Tarybų Sąjungos ir paskelbta Estijos Tarybų Socialistine Respublika.

Estijos nepriklausomybė atkurta 1991 m. rugpjūčio 20 d.

Estai sudaro apie 65% šalies gyventojų, rusai – 27%. Oficiali kalba – estų, tačiau dauguma gyventojų moka ir rusiškai. Estų kalba priklauso ugrų-finų kalbų šeimai ir yra gimininga suomių kalbai.

Vyraujanti bažnyčia – evengelikų liuteronų (>60% gyventojų), taip pat yra stačiatikių, katalikų. Liuteronų bažnyčia vaidino labai svarbų vaidmenį nuo XVI a., kuomet Estijoje prasidėjo Reformacija.

Estai garsėja savo santūrumu ir lėtumu. Dažnas užsienietis tokį elgesį palaiko šaltumu.