Istorija ir kultūra

Kelioniumanija.lt

Laoso istorijos pradžia – tai La Sango karalystė, 1354 m. įkurta karaliaus Fa Ngum ir gyvavusi iki XVIII a. pradžios. La Sango pavadinimas reiškė „milijono dramblių“ šalis. Kurį laiką ši karalystė buvo didžiausia pietryčių Azijos valstybė, turėjusi didelę karinę galią.

Nors dažnai puldinėjama gretimų tautų, La Sango karalystė išsilaikė iki 1709 m., kuomet ji buvo padalinta į tris kunigaikštystes – Luangprabango, Vientiano ir Champasako.

XIX a. visos trys kunigaikštystės pateko į Prancūzijos Indokinijos kolonijos sudėtį. Būtent šiuo laikotarpiu Vientianas tapo šalies sostine.

1949 m. buvo paskelbta Laoso nepriklausomybė, tačiau šalyje dar kurį laiką jautėsi prancūzų įtaka. 1954 m. šalis įgijo visišką nepriklausomybę ir tapo konstitucine monarchija. Vietnamo karo metu rytinė Laoso dlais buvo okupuota Šiaurės Vietnamo kariuomenės. Prasidėjo Laoso pilietinis karas.

1975 m. perversmo metu į valdžią atėjo Tarybų Sąjungos ir Šiaurės Vietnamo remiamas komunistinis Patet Lao judėjimas. Savang Vatthana, paskutinysis Laoso karalius, buvo nuverstas ir mirė nelaisvėje. Ilgą laiką šalies tarptautinius ekonominius ir politinius santykius įtakojo Vietnamas, ši įtaka neteko galios Laosui įstojus į ASEAN organizaciją 1997 m.

Beveik du trečdaliai Laoso gyventojų yra laosiečiai, kitos gyventojų tautybės – vietnamiečiai, kinai, tajai. Mažai urbanizuotose kalnų teritorijose gyvena smulkių vietinių tautelių žmonės.

Šalyje pagrindinė kalba yra lao, priklausanti tajų kalbų grupei. Lao kalba skirstoma į tris pagrindines tarmes: šiaurės, pietų ir centrinę. Seniausi rašytiniai šaltiniai lao kalba išlikę iš VIII a. Laose vartojami rašmenys yra panašūs į tajų rašmenis.

67% Laoso gyventojų yra budistai, apie trečdalį gyventojų save laiko netikinčiais. Budizmas turi didžiulę įtaką Laoso kultūrai, menui.

Nacionalinis šalies muzikos instrumentas yra kaena – medinis pučiamasis instrumentas, panašus į Pano fleitą.

Laose gausu autentiškų senovinių originalios architektūros pastatų. Tradiciniai gyvenamieji namai paprastai yra karkasiniai, sienos sukaltos iš lentų arba išpintos iš medžių šakų, dengti dvišlaičiais stogais. XIV a. imta statyti šventyklas – vatus.