Istorija ir kultūra

Kelioniumanija.lt

Kristupas Kolumbas 1502 m. paskelbė Nikaragvos žemes kaip Ispanijos teritoriją. Tik po dvidešimties metų buvo pasiųsta ekspedicija užimti kraštui. Kovos metu vakarinę dalį užėmė ispanai, o rytinę anglai. 1725 m. prieš ispanus sukilo Leono apylinkių indėnai.

1777 m. nesėkmingai sukilo boako genties indėnai. Po Napoleono Bonaparto įvykdyto Ispanijos užgrobimo nacionalinis išsivaduojamasis judėjimas prasidėjo ir Lotynų Amerikoje. Didžiausią užmojį jis įgijo 1811-1812 m.

1821 m. Nikaragva paskelbė nepriklausomybę, bet realiai nepriklausoma netapo. Iš pradžių ji priklausė Meksikai, o nuo 1823 m. – Centrinės Amerikos Jungtinėms Provincijoms. 1838 m. vėl paskelbė nepriklausomybę ir tapo respublika.

1856 m. kilo pilietinis karas. 1912 m. įsiveržė JAV kariuomenė ir per porą dešimtmečių okupavo šalį. 1936-1979 m. valdžioje šeimininkavo dešinysis karinis diktatorius Somosa ir jo šeima. 1979 m. jį nuvertė kairieji sandinistai. Jiems pasipriešino JAV remiamos jėgos, kurios 1990 m. po rinkimų pasiekė pergalę. Naujoji vyriausybė sėkmingai normalizuoja padėtį. Sandinistų pralaimėjimą įrodo ir rinkimų rezultatai.

Etninė-religinė sudėtis: metisai – 69%, baltieji – 17%, juodieji – 9%, indėnai 5%.

Religinė sudėtis: katalikai – 83 %, metodistai – 7%, baptistai, evangelikai ir t.t.

Beveik visi Nikaragvos gyventojai vartoja ispanų kalbą. Miskitų kalba šneka tik 2% gyventojų. O Atlanto pakrantėje gyvena ir anglakalbių.