Špicbergenas po aitvaro sparnu

Autorius: Gintarė Žalkauskaitė , 2010, Birželio 17d.

Kas jums labiau patinka: vasara ar žiema? Žinoma, kad vasara – atsakys daugelis. Tačiau yra ir sniego bei šalčio mėgėjų, kurie ir pavasariui atėjus dar nenori su žiema atsisveikinti. Kad žiema truktų ilgiau, jie keliauja į šiaurės kraštus, kur ir balandžio mėnesį temperatūra krenta žemiau 20°C šalčio. Jų kelias veda ne į slidinėjimo kurortus, jiems nereikia nei keltuvo, nei viešbučio kambario, nei minios šurmulio. Slidinėjimui jie pasirinko laukinės gamtos plotus, nakvynei – palapinę, vakarienei – ant primuso išsivirtą košę. Vienintelis jų kelionės pagalbininkas – vėjas, pagautas aitvaru.

Penki keliautojai iš Vilniaus universiteto žygeivių klubo – Algimantas Kuras, Justas Gadeikis, Tomas Šalkus, Kristina Gaidelytė, Nerijus Levickas – balandžio mėnesį keliavo Špicbergeno saloje. Tai yra Svalbardo salyno sala, tįsanti Arkties vandenyne už 500 km nuo Norvegijos krantų. Salos pakrantės išraižytos fiordų, kurie didžiąją metų dalį yra užšalę. Jų properšose nardo ruoniai, o aplinkui slampinėja baltosios meškos.

Centrinė salos dalis yra įdomus lygumų ir kalnų derinys, mat kalnai čia nesudaro uždarų grandinių, o pūpso išsimėtę didžiuliuose lygumų plotuose. Špicbergene gyvena apie 2900 žmonių, daugiausia norvegai ir rusai. Beveik visi jie įsikūrę centrinėje salos gyvenvietėje Longyearbyene ir rusų kalnakasių miestelyje Barentsburge, tad likusi salos dalis yra negyvenama.

Žygeivių ekspedicija prasidėjo Longyearbyene, iš kur sniego motociklais juos pavežė 90 km į salos gilumą ir paleido sniego laukuose. Iš čia per 22 dienas keliautojai slidėmis nučiuožė daugiau nei 400 km kirsdami fiordus ir kalnus, kartu su savimi rogutėmis tempdami visą mantą. Į rogutes buvo sukrautas ir maistas, ir drabužiai, ir buities rakandai, ir palapinė, nes maršrutas vedė toli nuo salos gyvenviečių. Kiekvieno rogutės žygio pradžioje svėrė apie 40 kg.

 

Spicbergenas.Tomo-salkaus-nuotrauka.jpg

Komanda. Tomo Šalkaus nuotrauka.

 

Špicbergeno saloje vyrauja šaltas ir drėgnas oras, pučia stiprūs vėjai. Ištverti nuolatinį šaltį buvo didžiausias žygio išbandymas, o saugotis nušalimų – kasdienis rūpestis. Veidus teko slėpti po kaukėmis ir akiniais, rankas – keliose storulėse pirštinėse, kuriomis net šaukštą sunku sugraibyti. Keliautojų nešildė nei dieną naktį šviečianti saulė, tačiau stebėti poliarinę dieną buvo įdomu. Žygio pradžioje dar būdavo valanda kita sutemų, tačiau visi tą metą pramiegodavo, o kada bepabusdavo, visą laiką buvo šviesu, o paskutinę kelionės naktį saulė jau visai nesislėpė už horizonto. Šaltais poliarinės dienos vakarais susisupę į pūkinius miegmaišius ir laukdami, kol palapinės prieangyje užvirs košės puodas, per mažytes kolonėles žygeiviai klausydavosi muzikos. Ypač gerai Špicbergeno sniegynuose skambėjo Čiurlionio simfonijos.

Kelionėje lūžo slidės, ne vienas apšalo veidą, buvo pykčių ir nuovargio, tačiau tos atšiaurios sąlygos kaip tik ir leidžia pajusti savo stiprybę, kad gali ištverti, apsieiti be visų patogumų ir nučiuožti daugybę kilometrų ten, kur vis dar glaudžiasi arkties simbolis – baltosios meškos. Špicbergene keliaujančioms grupėms netgi privaloma turėti šautuvą, kad galėtų nubaidyti mešką, jei susitiktų. Meškos, matyt, žino apie šį įstatymą, ir susitikimų vengia. Kaip sakė ekspedicijos nariai: „Jos greičiausiai mus matė, tik mes jų – ne. Daug kartų kirtome jų pėdas. Vieną kartą sningant radome šviežias pėdas vos už kelių šimtų metrų nuo tos vietos, kur buvome sustoję pietauti.“

 

Spicbergenas1-Tomo-salkaus-nuotrauka.jpg

Tomo Šalkaus nuotrauka.

 

Be noro išbandyti save poliariniame žygyje buvo ir noras nuveikti ką nors neįprasta ir pasirodyti prieš kitus. Nors jau pati kelionė arktyje yra ekstremali, bet žygeiviai sugalvojo padaryti ją dar įdomesnę ir išbandyti žygyje jėgos aitvarus. Apie 100 km savo maršruto, kai buvo tinkamas reljefas ir vėjas, žygeiviai įveikė tempiami aitvarų. Tai buvo pirmasis lietuvių slidžių žygis naudojant aitvarus.

Kaip ir paprasti aitvarai, jėgos aitvarai sklando padangėje ir yra valdomi lynais, tačiau jie daug didesni, tad pagaunamo vėjo jėgos pakanka tempti šeimininką vandeniu arba sniegu. Gali atrodyti, kad tai labai paprasta: įsispiri į slides, įsitveri lynus ir čiuoži, kur vėjas neša. Deja! Valdyti aitvarą reikia ir jėgos, ir mokėjimo, ir patyrimo, ypač kai iš paskos dar reikia tempti sunkias roges, besitaikančias apvirsti arba kur nors užkliūti. Be to, ir sniegynai retai būna lygūs: kyšo uolos ir ledo gabalai, vietomis ištisi akmenynai, o aitvaras lekia nežiūrėdamas, ar šeimininkas dar laikosi ant kojų, ar jau nuvirtęs ant šono žeme kočiojasi. Visgi čiuožti su jėgos aitvarais gerokai greičiau ir įdomiau nei vien slidėmis.

Pasak komandos, aitvarai labai pasiteisino, tad kitąmet grupė norėtų su jais pračiuožti Grenlandiją. Ar jiems pasiseks? Teks palaukti kito pavasario, kad sužinotume, o kol kas apie juos pačius ir jų keliones galima pasiskaityti interneto svetainėje http://polar.vuzk.lt/

Taip pat skaitykite:

(Ne) pramintais Islandijos takais

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos