Aš, kitas aš ir dvi kuprinės: 12 mėnesių Pietų Amerikoje

Autorius: Daiva Zaveckienė | kelioniumanija.lt , 2011, Rugsėjo 08d.

Pusiaukelė. Taip savo buvimo vietą neseniai įvardijo Eglė ir Andrius, šiuo metu klajojantys kažkur Argentinoje. „Klajojantys“, nes pora po tolimąją Pietų Ameriką keliauja kiek daugiau nei pusmetį. Jų didžiosios kelionės įspūdžių „bagaže“ jau sugulė nuotykiai iš Kolumbijos, Venesuelos, Gajanos, Surinamo, Prancūzijos Gvianos, Ekvadoro, Peru ir Bolivijos. O prieš akis – dar keletas mėnesių nuotykių ir pažinimo, dar kelios savitos ir nepakartojamos šalys.

 

Greit grįšim. Tiksliau, laukite mūsų po metų

„Vieną vakarą begerdami vyną pagalvojome apie tokią idėją – išvykti į kelionę metams. Ši idėja nepaliko ramybėje ilgą laiką, tad nusprendėme veikti. Pasakėme tėvams ir draugams, palikome darbus, susikrovėm daiktus ir išvažiavome,“ – savo ir Andriaus kelionės motyvus atskleidžia Eglė. Ir šie žodžiai skamba taip lengvai ir paprastai, lyg tai būtų sprendimas nusipirkti kramtomosios gumos ar kokių sausainių.

Greit grįšim. Taip Eglė ir Andrius pavadino savo kelionių dienoraštį internete. Pasiėmę atostogų metams tam, kad pamatytų, pažintų, atrastų, lietuviai šiame dienoraštyje negaili visiems Lietuvoje likusiems draugams ir šiaip „užklydėliams“ ne tik savo gyvenimo kelionės įspūdžių, neįtikėtinų nuotykių ir kvapą gniaužiančių vaizdų, bet ir nuoširdžių patarimų.

„Jau nebesijaučiame keliautojai, labiau pastovios gyvenamosios vietos neturintys Pietų Amerikos gyventojai,“ – šypsosi Eglė ir vardija dalykus, kurie šioje kelionėje „veža“. Tai ir mañana kultūra (t.y. kam daryti šiandien, jei gali rytoj), ir spalvingieji įvairiausiomis gėrybėmis užversti turgūs, ir internacionalinė aplinka, ir šviežios egzotinių vaisių sultys, ir pats buvimas kelyje, važiavimo, vykimo procesas.

 

quilotoa-loop-25-ekvadoras.jpg

Ekvadoras

 

Tad ar daug tie metai kelionėje, domiuosi, nors dar tik pusiaukelė. „Visi mums sakė, kad išvykstame labai ilgam. Sutinkame, tai ženkliai  daugiau nei 28 dienos priklausančių atostogų, kai dirbti 8 valandas per dieną, 5 dienas per savaitę, neskaičiuojant visokių viršvalandžių, vėlavimų ar pietavimų,“ – apsisprendimą keliauti tinklaraštyje komentavo Andrius prieš išvykdamas. Pasak jo, vieneri metai nėra tiek jau ir daug, jei palygini juos su vieneriais iš ketverių metų, praleistų universitete, ar vieneriais metais darbe.  Pora netgi prisipažino, jog prieš kelionę baiminosi, kad tie vieneri metai kelionėje prabėgs nejučia ir nepasijaus tokie ilgi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ar taip ir bus, matyt, sužinosime tik po keleto mėnesių. O dabar, praleidę daugiau nei pusmetį kelyje, šie keliautojai sako besijaučiantys nuoširdžiai pailsėję ir jau pasiilgę buvusios aplinkos – pastovių namų ir artimųjų.

Nors kai kuriose užsienio šalyse vadinamoji „karjeros pertrauka“, tradiciškai trunkanti maždaug metus, jau tapo kone mados reikalu, Eglė ir Andrius tikina apie tokią madą sužinoję tik savo kelionės metu. „Pamatėme, kad yra žymiai daugiau tokių žmonių, kaip mes – palikusių darbus ir namus ilgesniam laikui dėl kelionės įspūdžių,“ – sako Eglė. Atgalinio bilieto dar neturintys keliautojai pastebi, kad žymiai daugiau „karjeros pertrauką“ pasirinkusių žmonių aplink pasaulį keliauja lėktuvais. „O mes norėjome neskubėti, mėgautis ir neprisirišti prie jokių bilietų, rezervacijų ar panašiai,“ – savo pasirinkimą komentuoja Eglė.

Kodėl būtent Pietų Amerika? Klausimas, vertas pirmosios vietos DUK (dažniausiai užduodamų klausimų) sąraše. O priežasčių aplankyti šį žemyną, pasirodo, nors vežimu vežk: „nes žemynas per visas klimato juostas, nes jis toli, nes ten yra džiunglių ir upių, nes ten yra Andų kalnai, nes ten buvo Inkų civilizacijos, nes ten gražūs paplūdimiai, nes ten milžiniški miestai, nes ten skirtingi žmonės, nes ten skanūs kepsniai, nes ten pamatysime ledynų, nes ten bus nematytų gyvūnų, nes ten nelabai brangu, nes…“ Iš tiesų, susivilioti nesunku…

 

santa-cruz-trek-20.jpg

Peru. Santa Cruz trekas


Kelionės planavimo džiaugsmai ir… iššūkiai

Eglė ir Andrius ilgajai kelionei ėmė ruoštis likus keletui mėnesių iki išvykimo. „Susidėlioti maršrutą užtruko gerus 4 mėnesius. 4 mėnesius ekstensyvaus planavimo, kuriam nuolat koją pakiša savaitgaliniai draugų gimtadieniai sodybose, važiavimas pas tėvus į kaimą, pasaulio futbolo čempionatas, 8 reliatyvios darbo valandos nuo pirmadienio iki penktadienio ir t.t. Žodžiu, priežasčių nesėsti prie knygų ir interneto apstu,“ – atvirai pasakoja pora, į pagalbą pasitelkusi Lonely Planet „South America on a shoestring“ ir Rough Guide „South America on a budget“. Ir, žinoma, interneto platybes.

Įsigijus bilietus Kaunas-Paryžius-Madridas-Karakasas teko pasirūpinti ne tik pasais, skiepais, bankų kortelėmis, vizomis (gerai, kad jų nedaug kur reikia Pietų Amerikoje), lankyti ispanų kalbos kursus, bet ir išnuomoti butą. Suradę nuomininkus buto šeimininkai asmeninius daiktus supakavo ir metams paliko „ilsėtis“ garaže. O būtiniausi daiktai atsidūrė kuprinėse. 11 ir 12 kg plius rankinis bagažas – nedidelis nešiojamas kompiuteris ir fotografavimo technika – tai viskas, ką keliautojai pasiėmė į kelią. „Juk svoris ant pečių tiesiogiai koreliuoja su gera nuotaika,“ – šypsosi Eglė.

Kaip turbūt ir dera, ne viskas planuojant buvo taip jau sklandu. „Vos pradėję domėtis Privalomuoju sveikatos draudimu (PSD) iš skirtingų institucijų sulaukėme daug užtikrintų atsakymų. Juokingiausia, kad visi jie buvo skirtingi,“ – pasakoja pora ir priduria, jog skirtingi ligonių kasų skyriai, Sveikatos apsaugos ministerija ir šeimos gydytojai yra „žiauriai“ pasimetę tarp besikeičiančių įstatymų. Galiausiai pavyko išsiaiškinti, jog nenutraukus darbo sutarties su darbdaviu, PSD nereikia mokėti, net jei išvyksti iš Lietuvos ilgesniam nei 180 dienų laikotarpiui.

Keliautojų planuose atsidūrė 13 Pietų Amerikos valstybių: Venesuela, Kolumbija, Gajana, Surinamas, Prancūzijos Gviana, Brazilija, Ekvadonas, Peru, Bolivija, Argentina, Paragvajus, Urugvajus ir Čilė.

 

lima-arequipa-3.jpg

 


Būti ir nebūti pavojai Pietų Amerikoje

Išgirdus apie Pietų Ameriką turbūt ne vienam prieš akis iškyla populiarus stereotipas: juk ten PAVOJINGA. Tad ir Eglę bei Andrių kvočiu, ar šie stereotipai pasitvirtino. Prisiklausę apie pavojus, turistų tykančius Karakase, keliautojai pirmuosius žingsnius išsvajotoje Pietų Amerikoje žengė kiek nedrąsiai. Būtent į Venesuelos sostinę pora atskrido iš Madrido.

 

caracas-barios1.jpg

Karakasas

 

„Karakasas turėjo tapti mums pavojingiausiu pasaulyje miestu, kur turistus grobia ir apvagia, pas taksistą po galine sėdyne slepiasi vagys, o policijai skųstis negalima,“ – šio miesto baisybes, kurių taip ir nepamatė, vardija Eglė. Tačiau viešnagės Karakase metu keliautojais rūpinosi pažįstami lietuviai. Gal tai ir nulėmė, kad Venesuela ir jos žmonės pasirodė itin svetingi ir linksmi: pasak Eglės, jie šypsosi, dainuoja ir šoka net vairuodami, o visą savo energiją išnaudoja linksmybėms, šeimai ir draugams.

Keliautojus iš Lietuvos išlydėjo ir dar viena frazė: „Kolumbijoje labai nesaugu“. Tačiau tai irgi daugiau stereotipas nei realybė, įsitikinusi pora. Svarbu neatrodyti kaip žioplas turistas, nesinešioti daug pinigų, neapsikarstyti papuošalais ir vadovautis sveiku protu. „Bene didžiausią pavojų Kolumbijoje kelia kalnuose gyvenantys guerillas, kurie kovoja prieš valstybę ir grobia žmones,“ – sako Andrius. „Tačiau šiuo metu padėtis šalyje yra tikrai gera, be to, guerillas negrobia eilinių žmonių ar turistų, jų aukos – iš anksto nusižiūrėtos.“

Beje, „pavojingoji“ Kolumbija kol kas, lyginant su kitomis aplankytomis šalimis, yra šių klajūnų favoritė. „Kolumbija – stiprios kultūros, pačių nuoširdžiausių žmonių šalis. Gatvėse skamba salsa, žmonės būriuojasi parkuose, jų nuoširdumas ir žingeidumas pakeri. Net pirkdami sausainius, ar pomidorus eilinėje parduotuvėje gaudavom krūvą klausimų apie Lietuvą, apie mus pačius ir krūvą atsakymų apie Kolumbiją, jos žmones,“ – įsisenėjusį stereotipą apie šios šalies pavojus griauna Eglė.

„Mums suformuotas neigiamas šalies įvaizdis yra kelių dešimtmečių senumo – narkomafija šiuo metu atitraukta į Amazonės regioną, kur eilinis turistas iš vis kojos nekeltų,“ – priduria ji.

Andriui įspūdį padarė ir Kolumbijos policininkai, nė iš tolo neprimenantys mūsiškių, jo žodžiais tariant, „pilvotų patrulių“. Ginkluoti koviniais automatais ir puikiai fiziškai pasirengę šios šalies policininkai, pasak vietinių, laikomi geriausiais tarp visų Pietų Amerikos šalių tvarkdarių.

Gerokai liūdnesnė patirtis vilniečius lydėjo Kite. Ekvadoro sostinėje nebe pirmą mėnesį keliavusią porą apsukrūs sukčiai apvogė… tiesiog gatvėje. Sukčiai, kitaip jų nė nepavadinsi, ir kone klasikinė situacija: „netyčia“ aptaškytos Andriaus kelnės kažkuo, atsiduodančiu išmatomis, po to sekantis įniršis, staiga atsiradusi ir pasišovusi pagelbėti moteriškė, kelnių valymas ir… dingusi kuprinė su fotoaparatu, kompiuteriu ir kitais vertingiausiais daiktais. Žinoma, ir prapuolusi „geroji“ moteriškė.

„Per kelias minutes tuomet užplūdo daugybė jausmų – panika, pyktis, šokas, neviltis,“ – prisimena Andrius. Tačiau net ir kelios dienos, praleistos betrinant policijos nuovadų slenksčius bei apsilankymas „naudotų“, o tiksliau, vogtų daiktų turgelyje nepadėjo atgauti prarastų daiktų. „Jei jau nutinka nelaimė, į policiją kreiptis nereikia, ji niekuo nepadės,“ – su ironija pataria Andrius. Apmaudu. Ir nuostoliai dideli. Bet tame pačiame Kite pora sutiko šveicarę, kurią ne tik apiplėšė, bet ir į akį nepagailėjo…

 

quilotoa-loop-14-ekvadoras.jpg

Ekvadoras


„Antanas Mockus yra lietuvis“ ir kitos keliautojų gudrybės

Turistai yra ne kas kita, kaip pasipelnymo šaltinis, ir ne tik Pietų Amerikoje. Tad keliaujant savarankiškai reikia nuolat išlikti budriam, nes vietiniai, rodos, tik ir ieško progos, kaip apsukti. Tą ne kartą teko patirti ir Eglei su Andriumi. „Prie Cotopaxi nacionalinio parko įėjimo mus pasitiko griežtai nusiteikęs apsauginis, kuris tikino, jog į parką lankytojai įleidžiami tik su gidu,“ – pasakoja Andrius. „Kadangi nusprendėme pataupyti, gido nesamdėme. Vos ne vos pavyko įtikinti ir parko darbuotoją, jog gidui neturime pinigų. Įėję į vidų pamatėme, jog niekas su gidais čia nevaikšto,“ – priduria jis. Tai tik viena iš daugybės situacijų, kurioje kelionės metu teko pasitelkti derybų įgūdžius.

„Visur reikia bent pabandyti pasiderėti. Visur! Kai kur gal ir nepasiseks, tačiau iš esmės pinigų susitaupys. Mat pilna vėplinėjančių turistų, kurie traukia pinigus tik išgirdę kainą, o kartais stovi išsižioję su doleriais rankoje dar jos klausdami. Tai tokie ir moka keliskart daugiau,“ – patarimų negaili pora.

 

titikaka-ezeras-4.jpg

Titikakos ežeras

 

Dar viena klasikinė turistų apgaudinėjimo vieta – siena, kur apsukrūs pinigų keitėjai mikliai pelnosi iš žioplų užsieniečių. Tokie „gatvės siūlytojai“ siūlo ir neva pigesnį transportą, ir viešbučius – rodos, jog jie turi viską, ko tik gali prireikti. „Dažniau su turistais susiduriančių žmonių mąstymas labai paprastas – jei kiti pasipelno, kodėl to nepadarius man,“ – įsitikinęs Andrius.

Na, o sienos kirtimas kai kuriose Pietų Amerikos šalyse vertas atskiro pasakojimo. Keliaujant iš Gajanos į Surinamą, sieną atstoja keltas, kartą per parą plaukiantis per upę. Tačiau tai dar ne viskas. Vos išlipusius iš kelto lietuvius nustebino vietiniai „keliautojai“, visu greičiu, tarsi kokiose sprinto varžybose, lekiantys apie puskilometrį su visa savo manta link imigracijos punkto tvieskiant saulei. „Aišku, europiečiai turistai apie tokią tradiciją nežino, tad prislėgti kuprinių tiesiog nueina tuos metrus ir atsistoja į eilės galą. Bet gali ir neskubėti. Jei pasirašai važiuoti su vienu ar kitu vairuotoju, „gaudančiu“ klientus dar nepraėjus sienos, jis praveda be eilės,“ – sienos kirtimo įdomybes pasakoja Andrius. „Praeinam vieni paskutinių ir matome visus skubėjusius susėdusius į „mikriukus“, kurie laukia, kol užsipildys paskutinės vietos. Tiek ir naudos iš to sprinto,“ – šypsosi jis.

 

gajana-8.jpg

Gajana. Sienos kirtimas

 

Keliautojai per pusmetį sutiko daugybę skirtingų žmonių. Ne tik įkyrių „gatvės siūlytojų“. Taip pat ir tokių pačių keliautojų, kaip ir jie, minias beveidžių turistų, „baltakojinių“ keliautojų, kurie naudojasi „gatvės siūlytojų“ paslaugomis, santūrių skrybėliuotų vietinių Andų gyventojų, nuolat juokaujančių džiunglių gyventojų, net ir malonių gatvės prekeivių, nuoširdžiai besidominčių, kur yra mūsų tėvynė. Tikrai ne visi yra girdėję, kurgi ta Lietuva. Pavyzdžiui, norint užmegzti pokalbį su Kolumbijos gyventojais, ne kartą gelbėjo frazė „Antanas Mockus yra lietuvis“. Va, kaip gerai turėti charizmatiškų ir žymių tautiečių!


Dar šiek tiek apie kelionės atradimus

Išsiilgę tėvų, draugų ir artimųjų vilniečiai jau ėmė ilgėtis ir lietuviško maisto. „Mes tikrai labai pasiilgome lietuviškų skanėstų – visų pieno produktų (grietinės, varškės, tepamų sūrelių, pieno, rūkyto sūrio…), silkės, bulvinių blynų, mišrainių… nieko panašaus Pietų Amerikos žemyne nerasit,“ – atvirai rėžia Eglė. Sakysite, ten gerai, kur mūsų nėra. Aš, pavyzdžiui, mielai dabar sušveisčiau kokį argentinietišką kepsnį! Būtent Argentinoje šiuo metu ir yra Eglė su Andriumi. Ir žada šioje itin „ilgoje“ (daugiau nei 5300 km nusidriekusioje) šalyje praleisti artimiausius 4 mėnesius. Galbūt dar užsukant į greta esančią Čilę.

Prisiklausius apie tokius, rodos, vis nesibaigiančius nuotykius mintyse kirba klausimai: tai ar pildosi Eglės ir Andriaus, palikusių patogų (o gal… nuobodų?) gyvenimą tėvynėje, lūkesčiai? Ar kelionė juos pakeitė? Ir čia pat gaunu vienbalsį atsakymą: vienareikšmiškai pakeitė. „Pasaulis nebeatrodo toks didelis ir sudėtingas. Žmonės visur panašūs, o kartu ir skirtingi,“ – tikina pora. – „Čia viskas paprasčiau, mažiau pesimizmo, daugiau laiko sau. Žmonės taip stipriai nebaudžia savęs ir kitų dėl nesėkmių. Jaučiamės to paprastumo pasisėmę ir mes.“

Atsisveikindama nuoširdiems keliautojams nuoširdžiai linkiu smagiai praleisti likusį laiką kelyje. Ir laukiame jūsų, greit grįžtančių, su dar didesniu įspūdžių glėbiu! O iki tol kelionės maršrutą ir nuotykius sekame greitgrisim.lt.

 

cotopaxi.jpg

Cotopaxi nacionalinis parkas

 

Nuotraukos Andriaus Bagdzevičiaus

 

Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama.

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos
Kelionių idėjos