Atrandant ne visada gražią, bet tikrąją Lotynų Ameriką

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2011, Rugsėjo 26d.

Kol mes Lietuvoje vis dar ilgimės praėjusios vasaros, maudynių ežere ar jūroje bei šiltų saulės spindulių, Meksikos sostinėje Meksike įsikūrusi lietuvė Diana Liminovičiūtė šiuos malonumus semia pilnomis saujomis. Vienerius metus Lotynų Amerikoje gyvenanti ir dirbanti Didžiojoje Britanijoje mokslus baigusi mergina jau dalinosi su kelioniumanija.lt skaitytojais patirtais įspūdžiais ir mintimis apie egzotiškąsias Braziliją ir Meksiką, tačiau vietoje nenustygstanti Diana prikaupė dar vieną nemenką lagaminą nuotykių iš kelionių po saulėtąją Lotynų Ameriką.  

 

Varginantis Meksikos triukšmas

Mūsų pokalbį pradėjau nuo paprasto, bet svarbaus klausimo: „Kaip tau sekasi gyventi ir išgyventi Meksikoje? Kas pasikeitė nuo mūsų paskutinio pokalbio?“ Vos išgirdus šiuos klausimus, iš Dianos lūpų pasipylė daugybė pasakojimų apie patirtus išgyvenimus, taip pat atviri prisipažinimai  bei pasvarstymai. Tad pirmyn į spalvingąją Lotynų Ameriką!

„Mano vizitas Meksikoje jau gerokai įpusėjo, tačiau tik dabar pradedu priprasti prie mane supančios aplinkos“, – neslėpė Diana, prieš keletą mėnesių išgyvenusi gana sunkų adaptacijos periodą ir vis aiškiau suvokianti, kad Meksika – tikrai ne jos svajonių šalis. Mergina prisipažino, kad tik puikus darbas ir karjeros galimybės neleidžia galvoti apie sparnų pakėlimą ir išvykimą iš šios šalies. Išmokusi į daugelį dalykų žiūrėti pro pirštus ar tiesiog juos ignoruoti, Diana išbrido iš emocinės duobės, kurioje buvo atsidūrusi. „Negalėjau pakęsti automobilių eismo, kuriame negalioja jokios taisyklės, triukšmo gatvėse dėl per garsiai veikiančių automobilių variklių. Taip pat, automobiliai signalizuoja kitiems automobiliams kuomet pastarieji stovi prieš raudoną šviesoforą ir negali niekur pajudėti, todėl sankryžos centre visuomet būna sąmyšis ir kamščiai“, – vairuotojų nepakantumo negalėjo suprasti lietuvė ir priduria, kad susidaro įspūdis, jog visi nori užlipti vieni kitiems ant galvų.

Atsidūrusi namuose Diana taip pat negali pasinerti į trokštamą ramybę, nes virš merginos namo du kartus per dieną skraido sraigtasparniai, sako, jog jie gaudo nusikaltėlius, gatvėje nuolat zuja sirenomis ir šviesomis apsiginklavę policijos automobiliai arba triukšmą kelia maistą per garsiakalbį reklamuojantys prekeiviai. Ir taip kiekvieną vakarą.

 

Vienatvės troškimas

Tad nenuostabu, jog netrukus Diana prisipažįsta, jog labai pasiilgo vienatvės, kurios Meksikoje turbūt neįmanoma rasti. Mergina svajoja tik apie paprastą suoliuką po medžiu, kur neužklysta jokie žmonės. O kalbant apie pastaruosius, lietuvė pastebi, kad ne visi jie yra patys maloniausi žmonės, kuriuos jai yra tekę sutikti, nes Meksiko mieste gyvena daug skurdžių žmonių, kurie dažniau kelia ne gailestį, o pyktį dėl kuriamo chaoso, netvarkos bei sąmyšio.

Kaip bebūtų  keista, šie nuskurdę meksikiečiai gyvena ne kur kitur, o senamiestyje, tad nuomos kainos čia žemos, tačiau gyventi tokioje kaimynystėje nesinori niekam. Čia vyrauja didelė netvarka, voliojasi šiukšlės, pėsčiųjų takai nesutvarkyti. Tai visiškai kitoks senamiesčio vaizdelis, nei įprasta matyti daugelyje Europos sostinių, kur senamiestis yra prestižinė miesto vieta.

 

Įkyrūs išmaldos prašytojai

„Per pusę mano gyvenimo Meksike metų nebuvo dienos, kad prie manęs kas nors neprieitų ir nepaprašytų pinigų. Sėdžiu lauko kavinėje, mėgaujuosi maistu, o prie manęs per kelias valandas prieina kokie 20 žmonių arba prašydami pinigų, arba klausdami, ar nereikia nušveisti batų, arba pardavinėjantys niekam nereikalingus menkniekius, arba sustodami ir pradėdami dainuoti ar groti“, – ne visiems turistams spėjamus pamatyti Meksiko ypatumus atskleidė Diana ir nusijuokia, kad, kaip bebūtų keista, negali viskuo pernelyg skųstis, nes tai – gyvenimo Meksike patirties dalis, dėl kurio mergina čia ir atvyko.

 

Kantrybės išbandymas

Prakalbus ne apie kasdienius patyrimus, o apie visuomet nuotaiką keliančias keliones, lietuvė iškart susirūpinimą pakeitė džiaugsmu ir net nežinojo, nuo ko pradėti pasakoti savo kelionių po Lotynų Ameriką dienoraštį. Ją aplankiusių tėvų ir draugės dėka, Diana savo kelionių žemėlapyje pasižymėjo dar keletą įspūdingų ar tiesiog įsimintinų vietų.

 

Akapulkas.JPG

Akapulkas

 

„Pirmoji mano kelionė su šeima buvo į Acapulco, Perto Escondido ir Oaxaco miestus. Keletą savaičių prieš kelionę užsisakiau automobilį ir už jį sumokėjau. Atėjus kelionės dienai, anksti ryte su tėvais atsikėlėme ir išvykome į oro uostą, kur reikėjo pasiimti išnuomotą automobilį ir jau ten mūsų laukė pirmoji staigmena“, – juokdamasi pasakojimą pradėjo mergina. Pasak automobilių nuomos punkto darbuotojo, užsakyto automobilio nėra, o laivų transporto priemonių įmonė taip pat neturėjo, tačiau kodėl ir kaip tai nutiko, lietuviams nepavyko suprasti. Tad po pusvalandžio kalbų su atsakingu darbuotoju, keliautojai numojo ranka ir nusprendė nuomotis automobilį per kitą agentūrą, tad teko už nuomą pakloti tris kartus didesnę sumą. Deja, sumos, sumokėtos už pirmąjį automobilį Diana taip pat neatgavo, nes neturėjo kantrybės aiškintis visas detales.

Kai galiausiai buvo sumokėta už naująjį automobilį, važiuojant į nuomos centrą jo pasiimti, lietuvius pasitiko dar viena nemaloni staigmena – reikalingas 1 tūkst. dolerių užstatas, kurio negalima sumokėti grynais, o tik kreditine kortele. „Kaip tyčia, mano kreditinėje kortelėje nebuvo užtektinai pinigų, o šeimynos kreditinių kortelių galiojimo laikas buvo pasibaigęs. Ačiū dievui, turėjau draugą, dirbantį su manimi kompanijoje, kurio ir paprašiau paslaugos“, – apie dabar šypseną, o anuomet nerimą kėlusią kelionės pradžią pasakojo Diana.

Galiausiai, po milijono skambučių ir galvos sukimo, kaip išsisukti iš bėdos, merginai pavyko susisiekti su draugu kolega, kuris išgelbėjo visą šeimą iš šios keblios situacijos. Mergina liko nesupratusi, kodėl reikėjo palikti užstatą už išsinuomotą ir apmokėtą automobilį, nes iki šiol Europoje su tokiu atveju ji nėra susidūrusi.

Po keturių valandų laukimo šeima pagaliau išvyko iš oro uosto, tačiau pasiekti tikslą, kuris buvo netoli už miesto, prireikė daugybės valandų, nes vien išvykti iš miesto prireikė trijų valandų. „Kuomet buvo praėjusios pora valandų nuo išvykimo iš oro uosto, suvokiau, kad mes priartėjome prie mano namų, iki kurių kelionė be kamščių trunka vos 15 minučių. Mano akys išsprogo ir galvojau, ar tylėti, ar pasakyti šią „malonią“ žinią šeimai, kuri jau ir taip nervinosi“, – pasakodama juokėsi Diana ir teigė, kad Acapulcą pavyko pasiekti tik vakarop. 

 

Pasimetęs Acapulco taksistas

Kelias į Acapulcą buvo nepriekaištingas, sutvarkytas bei pilnas gražių gamtos vaizdų, tačiau pats miestas buvo pergrūstas žmonių, tvyrojo nemalonus įlankos kvapas, buvo aiškiai matyti, kur yra turtingųjų kvartalai atostogoms, o kur – vargingesniųjų. Tačiau ir čia netrūko jau kelionės pradžioje lietuvių šeimą „nudžiuginusių“ nuotykių.

„Kaip  žinia, Meksikoje vairuotojai savo miestuose paprastai nežino, nei gatvių, nei didesnių viešbučių, tad, jei tiksliai nežinai, kaip ir kur važiuoti, turbūt pervažiuosi visą miestą ratais kvadratais, kol pasieksi tikslą. Tad mes, „protingi“ keliautojai, išvykome vakare iš viešbučio į miestą pasižvalgyti ir nepasiėmėme su savimi nei viešbučio adreso, nei įsiminėme jo pavadinimą“,  – juokėsi po ne vieno mėnesio praleisto Meksike prie „tradicijų“ vis dar nepripratusi Diana. Tad kai šeima susiruošė atgal į viešbutį, teko ratais važinėti po miestą, nes senukas taksistas iš merginos pasakojimo nesuprato, kokiame viešbutyje svetimšaliai apsistoję. Laimei, po pusės valandos prieš akis pasirodė viešbutis ir pirmasis kelionės vakaras baigėsi be didesnių nuotykių.

 

Kankinantis karštis

Kitą dieną lietuvių šeima patraukė į Puerto Escondido, mažą miestelį su labai gražiais, žmonių rankos nepaliestais paplūdimiais. Vienintelis visą kelią iš Meksiko lydėjęs kelionę sunkinantis minusas – lietuviams sunkiai pakeliamas karštis. „Ten karšta kaip pragare. Man užteko atidaryti automobilio langą sekundei ir vos neuždusau. Labai sunku kvėpuoti, o rūbai šlapi tampa per keletą minučių“, – baisėjosi iš lietaus šalies kilusi Diana.

Iš Puerto Escondido miestelio kitą dieną keliautojai patraukė į Oaxacą. Visą kelionės laiką reikėjo vos ne bėgte bėgti, nes merginai reikėjo grįžti į darbą, o kelionės kilometražas – milžiniškas. Per tris dienas reikėjo nuvažiuoti 1600 kilometrų. „Galima sakyti, jog visą kelionę praleidome automobilyje, bet tai nebuvo blogai, nes kirsdami trijų valstijų ribas galėjome pamatyti skirtingus gamtos vaizdus, jos didybę, didžiules palmių plantacijas, kalnus bei miškus. Pravažiavome daugybę mažų vargingų kaimelių, bet čia ne taip kaip Europoje – retai kada surasi mažesnį miestuką ar kaimą, kuriame būtų jauku sustoti“, – kelionės ypatumus atskleidė lietuvė. Ji taip pat neslėpė, kad buvo vietų, kuriose net būdama automobilyje mergina turėjo slėpti savo fotoaparatą, kad niekas jo nematytų.

 

Namus rado kitame miesto gale

Tačiau tuo Dianos ir jos šeimos kelionės nuotykiai nesibaigė. Kuomet lietuviai vidurnaktį grįžo į Meksiką, GPS „dėka“… pasimetė. Mergina dabar juokdamasi pasakojo, kad GPS nurodė jos gatvės pavadinimą visai kitoje miesto pusėje. Ir dar pačioje pavojingiausioje zonoje, kaip kitą dieną Diana išsiaiškino darbe. „Tikrai nebuvo malonu – tamsu, tik elektrinėmis, neoninėmis spalvomis švytėjo kažkokie „šunbariai“ ir „šunklubiai“, gatvėmis trainiojosi neaiškūs žmonės, aplinkui kažkokie vamzdynai, fabrikai ir niekaip nesibaigiantis rajonas. Kuomet sustojome prie šviesoforo, automobilyje jau ir taip kurį laiką tvyrojo tyla, bet tada pasigirdo durų užrakinimo garsas ir netgi mano patėvis nebesijautė saugiai. Mane ištiko nesveikas juoko priepuolis, o mama tik galvojo, kaip jai gyvai ir sveikai grįžti į Europą“, – bene baisiausias savo kelionės akimirkas dabar su šypsena prisiminė Diana.

 

guanajuatas--1-.JPG

Guanajutas

 

Spalvingasis miestas

Išlydėjusi savo šeimą atgal į Lietuvą, Diana kibo į darbus, tačiau kelionių anaiptol nepamiršo. Visai neseniai, per Meksikos nepriklausomybės dieną, mergina su draugais patraukė į Guanajuto miestelį, esantį už 100 kilometrų nuo Meksiko. Tačiau tradiciškai keliautojai susidūrė su nežmoniškais kamščiais autostradoje ir šį atstumą įveikė tik per beveik keturias valandas. „Gerai, kad šalia buvo smagi kompanija, kitu atveju turbūt būčiau išprotėjusi“, – kvatojo Diana.

Miestelis, kurį aplankė Meksikos nepriklausomybės dieną, merginai pasirodė vienas įdomiausių iš visų aplankytų, nes jis kupinas spalvų, kuriomis išmarginti visi namai, kai kurie atrodo išmarginti taip, jog daugiau nebeįmanoma pridėti spalvų. Guanajuto miestelis yra pakankamai saugus ir jaukus, nes čia įsikūręs universitetas, gyvena daug studentų, tačiau, kaip ir visa Meksika, prigrūstas begalės žmonių. 

 

Eilinis vietinių klaidinimas

Kalbėdama apie kelionių metu patirtus nuotykius, Diana prisimena dar vieną, kuris nebuvo nei baisus, nei pavojingas, tiesiog kainavo nemažai laiko. Turbūt šis pasakojimas bus geras patarimas visiems vykstantiems ar planuojantiems kelionę į Meksiką. Pasak čia įsikūrusios merginos, niekada nereikia tikėti viskuo, ką sako vietiniai žmonės, nes dažniausia jie arba meluoja, arba nieko nežino ir bijo tą prisipažinti, arba viską tiesiog išgalvoja.

„Su mane aplankiusia drauge keliavome į miestelį Cuernavacą. Dėl mano klaidos, nuvykome ne į tą autobusų stotį, tad teko keliauti į kitą, esančią visai kitame miesto gale. Paklausiau gal keturių moterų, dirbančių stotyje, kokiu būdu geriau ten keliauti – metro ar autobusu. Žinodama eismo spūstis, beveik neturėjau abejonių, kokį keliavimo būdą pasirinkti, tačiau visos moterys pasakė, kad geriau važiuoti autobusu, nes tai truks tik apie 40 min. Nežinau, kodėl aš jomis patikėjau, bet kelionė autobusu truko beveik dvi valandas, kai tuo tarpu metro būtume keliavę daugiausiai 30 minučių“, – lyg perspėdama būsimus Meksikos svečius pasakojo Diana.

Ji taip pat neslėpė, kad ne pirmą kartą buvo suklaidinta vietinių gyventojų, todėl dėl jų kaltės tekdavo klaidžioti po miestą, vadovaujantis klaidingomis nuorodomis. Būna, jog paklaustas, kur yra tam tikra gatvė, praeivis sako, kad nežino, tačiau vos po kelių minučių pamąstymų „paskaičiuoja“, kad ieškoma gatvė yra už tiekos ir tiekos gatvių. O beveik visada tai toli gražu ne tiesa.

 

guanajuatas.JPG

 

Antrasis bandymas

Antroji Dianos ir ją Meksike aplankiusios šeimos kelionė buvo į Copper kanjoną, kuris yra Meksikos šiaurėje, Chihuahua valstijoje. „Skridome lėktuvu į Los Mochis, tuomet vietiniu autobusu su visais čionykščiais žmonėmis nusigavome į El Fuerte miestelį, kuriame praleidome visą dieną ir naktį. Miestelis buvo labai gražus ir jaukus, tik vėl buvo nežmoniškai karšta“, – pasakojimą apie keliones tęsė kelioniumanija.lt pašnekovė.

Kitą dieną iš šio miesto šeima turėjo įsėsti į traukinį „El Chepe“, kuriuo kelionė visu maršrutu per visas kanjono grožybes trunka apie 12 valandų, tačiau lietuviai sustojo pusiaukelėje ir apsistojo aukščiausioje kanjono vietoje, vadinamoje Divisaderu. Čia keliautojai viešbutyje ant kanjono krašto, nuo kurio atsiveria vaizdas į kalnus, praleido visą dieną bei naktį. „Reginys buvo tikrai neapsakomas, tačiau pačiame miestelyje daugiau nieko nebuvo, tik vienas viešbutis ir traukinių stotis. Aplinkui tik kalnai, miškai ir gamtos ramybė“, – apie vieną įspūdingiausių Meksikos vietų pasakojo Diana ir stebėjosi, kad šios vietos nežino ne tik atvykėliai, bet dauguma meksikiečių. Visi traukia į Can Cuną, Acapulcą, bet, pasak Dianos, šie miestai nublanksta prieš kvapą gniaužiantį Copper kanjoną.

Paskutinę kelionės dieną mergina su tėvais keliavo į Chihuahua miestą, kuris pagarsėjęs kaip ne pats saugiausias miestas Meksikoje, nes yra arti Amerikos sienos, o ten prasideda visos problemos dėl narkotikų kontrabandos.

„Beje, kas yra be galo gerai keliaujant Meksikoje, tai sąlyginai mažos viešbučių kainos, o ypač mažesniuose miestuose. Turbūt neteko mokėti daugiau nei 50 ar 60 dolerių už labai gerą kambarį, su visais patogumais, tvarka ir švara. Dažnai, į šią kainą būdavo įskaičiuoti ir pusryčiai. Aišku, kainos kurortiniuose miestuose gerokai skiriasi“, – keliavimo po Meksiką pliusais džiaugėsi lietuvė.

 

Ir pagaliau – žydrieji Karibai

Paskutinė stotelė, kuri užbaigė antrąją Dianos ir jos šeimos kelionę, buvo Jukatano pusiasalis, Karibai. Mergina su tėvais apsistojo Acumal kurorte, kuriame, galima sakyti, buvo tik didelis viešbutis, jo teritorija, gamta bei jūra. To šeimai labiausiai ir reikėjo po visų kelionėje patirtų linksmų ir nelabai nuotykių.

Vėliau Diana prie žydrųjų Karibų vandenų apsilankė ir su iš Lietuvos atvykusia drauge. Merginos apsistojo Playa del Carmen, nes tai, pasak Dianos, viena geriausių vietų atostogauti.

„Can Cunas yra labai garsus, pilnas atostogaujančių amerikiečių, ypač jaunimo, ir tai yra nenatūralus miestas, jis yra pastatytas ir pritaikytas amerikiečiams. Playa del Carmen yra labiau meksikiečių kultūros miestas ir iš Europos atvykstančių poilsiautojų atostogų centras“, – pastebėjo vis labiau tenykštį kraštą pradedanti pažinti lietuvė. Ir prisipažįsta, kad žydri Karibų vandenys yra kažkas neapsakomo, nenupasakojamo, ką būtinai kiekvienam reikia pamatyti savo akimis.

 

Karibai.JPG

 

Nuoširdžiai apie Meksiką

Pokalbiui einant į pabaigą, išklausiusi visus Dianos nuotykius, užduodu jai klausimą, į kurį atsakymo sulauksiu kiek netikėto.

„Ar mane žavi Lotynų Amerika? Sąžiningai? Žavėti tikrai nežavi, na, nebent jos gamta, bet kaip jau prieš tai minėjau, tos Lotynų Amerikos šalys, kuriose lankiausi, daugeliu aspektų gerokai atsilieka nuo Europos šalių ir tai grožio bei civilizuotumo šaliai tikrai nesuteikia“, – neslepia Diana ir nusijuokia, kad norint ją sužavėti, šioms šalims teks dar daug padirbėti.

Tiesa, lietuvė nenori, kad besiruošiantys čia keliauti susidarytų blogą įspūdį. Pasak jos, šalys yra nuostabios keliavimui, bet ne ilgalaikiam gyvenimui. Ir tai tik lietuvės asmeninė nuomonė. „Pačioje Meksikoje yra palyginus nemažai lietuvių, su kuriais man teko susitikti, ir, kiek žinau, jie čia laimingai ir gražiai gyvena, yra puikiausiai adaptavęsi, tad, manau, kiekvienam savo. Šioje šalyje yra daug dalykų, kurie man nepalankūs, tačiau taip pat yra nemažai, ko galima pasimokyti iš šios kultūros“, – kategoriška nenorėjo skambėti Meksike įsikūrusi pašnekovė.

O iš meksikiečių pasimokyti pašnekovė pataria štai ko: kaip būti maloniems, paslaugiems ir nuoširdiems vieni kitiems. Pasak jos, meksikiečiai yra labai šilti bei malonūs žmonės, visada pasiruošę padėti. Aišku, kaip ir kiekvienoje šalyje ar tautoje yra savų pliusų ir minusų. „Nenoriu pasakyti, kad čia blogai ar labai gerai. Esu laiminga dėl to, kad atkeliavau į šį kraštą. Juk niekas niekad nevijo manęs čia per prievartą. Pati pasirinkau šią šalį, o dabar man tiesiog reikia išmokti adaptuotis prie skirtingų gyvenimo sąlygų“, – pripažino Diana.

 

Ateities planuose…

Prieš baigiant pokalbį neištvėriau ir pasmalsavau, kokie nuotykių mėgėjos planai ateičiai – kita šalis, kitas žemynas, kitas darbas?

Mergina neslėpė, kad kol kad apie kitas šalis negalinti galvoti, nes dėl kai kurių pokyčių darbe įtaria, jog Meksiką namais vadinti teks ilgiau, nei ji planavo. „Na, o mano artimuose planuose yra keletas žemynų, kuriuose dar nebuvau ir tai būtų susiję su darbu, bet neperšokusi tvoros, nesakysiu „op“, – paslaptinga išliko Diana.  

 

Nuotraukos iš Dianos asmeninio archyvo

 

Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama.


 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.