Čilė – šalis, kurioje žmonės valgo žalius kaštonus

Autorius: Viktorija Navickaitė | kelioniumanija.lt , 2011, Balandžio 18d.

Tradicinis Lietuvos moksleivis nė nepagalvotų apie galimybę mokytis ne Lietuvos, bet kokios nors tolimos šalies mokykloje, namuose palikus šeimą, o kieme – draugus. Būdama vienuoliktoje klasėje vilnietė Agnė Keršytė, pasitelkusi moksleivių mainų programą, išvažiavo metams mokytis į tolimąją Čilę. Dabar mergina gyvena mažame egzotiškos šalies miestelyje Angol, turinčiame per 53 000 gyventojų. Ji apsistojusi vietinės pyraginės bei restorano savininkų šeimoje, mokosi viešajame licėjuje, kur yra priskirta dvyliktai humanistų klasei. Mergina sutiko papasakoti apie gyvenimo Čilėje subtilybes, krašto kultūrą, ypatumus, nepagailėjo patarimų keliautojams.   

 

Apie krašto kultūrą

Čilės kultūra ypatinga tuo, kad į žmonių visuomenę yra integravęsi vietiniai indėnai mapučiai. Dalis jų gyvena visiškai visavertį čiliečio gyvenimą – yra visuomeniški, dirba tose pačiose įstaigose kaip ir čiliečiai, mokosi ir taip toliau. Tačiau kai kurie gyvena „indėniškom“ sąlygom: jų namai atskirti nuo kitų, gyvenama bendruomenėse, vyrauja indėniškoji kultūra. 

„Taip pat čia jaučiami dideli socialiniai ir ekonominiai skirtumai tarp žmonių, kurie tokiuose mažuose miestuose kaip mano itin sureikšminami. Pavyzdžiui, mano miestely gyvenantys ir save vidutinės klasės atstovais laikantys žmonės nenori važinėti mikroautobusu, nes, jų nuomone, toks transportas pritaikytas vargšams. Kituose miestuose, galbūt, tokios smulkmenos ir nebūtų sureikšminamos, tačiau panašus požiūris – visos Čilės bėda“, – aiškina Agnė.

Nedirbanti moteris, visąlaik sėdinti namuose – normalus ir visiškai pateisinamas reiškinys. Tačiau joms nėra draudžiama užsiimti norima veikla – jei moteris nori dirbti, tikrai gali. Bet dirbančios moters namuose visada bus namų tvarkytoja, atliekanti visus buities darbus, tačiau kartu negyvenanti.

Įdomūs yra žmonių mitybos įpročiai – jei Europoje dienoje turimi trys pagrindiniai valgymai, tai Čilėje būtinai valgomi dar ir pavakariai, kuriems visada be išimties būna patiekiama duona su kuo nors. Duona, beje, itin „valgomas“ dalykas šalyje, kaip ir mėsa. Apskritai čiliečiai linkę išnaudoti visas gamtos teikiamas gėrybes – jie valgo net žalius kaštonus! Daugelį dalykų čiliečiai užsiaugina patys – čia auga visi vaisiai, apie kuriuos tik būtų galima pagalvoti. Tradicinis jų maistas – empanada – itin skanus patiekalas, šiek tiek panašus į kibinus.

cile4.JPG

 

Apie klimatą

Tiksliai įvardinti, koks klimatas vyrauja Čilėje, sudėtinga, mat šalis išsidriekusi kone per visą Pietų Ameriką. Agnė pasakoja, jog klimatinės sąlygos šalyje – labai skirtingos. „Čia nuo dykumos iki Patagonijos stepių“, – teigia ji.

Tačiau paėmus bendrąjį oro temperatūros vidurkį galima teigti, kad Čilė – itin šiltas kraštas, kuriame karštis, dėl sauso oro, atrodo daug malonesnis nei Lietuvoje. „Tačiau atėjus šalčiams, labai kankinamės. Čia nėra centrinio šildymo – pavyzdžiui, mano mokykla visiškai nešildoma. Namuose žmonės tam reikalui turi židinius, o sostinėje gal ir yra centrinis šildymas…“, – dvejoja mergina.

 

Apie Čilės gyventojus

Svarbus aspektas čiliečio gyvenime – šeimos kultas. Žmonės yra itin prisirišę prie savo šeimų, giminaičių, juos sieja tvirti ryšiai, pagarba. „Tarkime, jei trisdešimtmetis vyras ar moteris vis dar gyventų su tėvais, tai Lietuvoje būtų vertinama gan neigiamai, o Čilėje toks reiškinys – normalus“, – sako Agnė. Šeimos glaudumas pasireiškia visur. Pavyzdžiui, jei eini pas draugą į namus, tai natūralu, jei su tavimi bendrauja netik draugas, bet ir jo mama, močiutė, brolis.

Čiliečiai neskirsto žmonių pagal amžių, todėl, pasak Agnės, net ir mokykloje nėra didelės reikšmės, bendraujama su bendraamžiais, jaunesniais ar vyresniais mokiniais – jiems svarbiausia yra turėti kuo daugiau draugų. 

Čiliečiai – jausmingi žmonės ir to neslepia. Jie drąsiai reiškia jausmus nepaisydami, šie teigiami ar neigiami. Žmonės nemoka ilgai laikyti savyje pykčio, jiems patinka meilę rodyti apkabinimais, buvimu šalia bei rūpesčiu. Čiliečiai padarys viską, kad kitas žmogus jaustųsi mylimas. Jie labai linksmi, nuolat besijuokiantys, rodantys vieni kitiems dėmėsį.

Stebinantis yra jų patriotiškumas – žmonės didžiuojasi savo šalimi bei tautybe. Matyt, kiekvienas šalyje moka šokti tautinį šokį Cueca – pastarasis jaunimo šokamas netgi klubuose ar vakarėliuose. Bendrai žiūrint, čiliečiai itin mėgsta linksmybes ir šventes, dėl kurių gali nutraukti mokymosi ar darbo procesą.

 

cile2.JPG

 

Lankytinos vietos

Labiausiai išvystytas turizmas yra šalies pietuose. Pasak Agnės, vertėtų aplankyti čia esantį miestą Pucón: „Tai – vienas lankomiausių turistų miestų. Jis gana prestižinis, tad kainos čia aukštos“, – tikina ji. Verta aplankyti ir Chiloe salą, stebinančią savo grožiu bei skirtinga nei visoje Čilėje kultūra.

Agnė primygtinai siūlo keliautojams aplankyti Atakamos dykumą, pražystančią pavasariais, Valparaiso miestą (dar vadinamą kačių miestu), taip pat Viña del Mar, kur vyksta didžiausis Čilėje muzikos festivalis, į kurį koncertuoti atvažiuoja net ir žinomos pasaulio žvaigždės. Svarbu pamatyti ir šalies sostinę Santiago, leidžiančią susidaryti bendrą įspūdį apie šalį.

 

Gamta

Iš visų pusių kraštą supa kalnai, šalis turi išėjimą prie Ramiojo vandeyno. „Jie viską turi – kalnų, vandenyną, jūrą, dykumą, Patagoniją, sniegą ir taip toliau“, – tikina Agnė. Gausi yra krašto gyvūnija, itin populiarūs – arkliai. „Normalu, jei koks arklys pratempia savo vežimą vidury miesto gatvės“, – sako Agnė. Mergina pabrėžia, jog itin daug mieste galima pamatyti šunų. Pasak jos, jie – visur. 

 

cile3.JPG

 

Patarimai keliautojams

Agnė tikina, jog beveik niekas šalyje nešneka arba nėra linkęs šnekėti angliškai, tad norint išvengti kalbos barjero vertėtų bent minimaliai suprasti ispaniškai. Tačiau nesusišnekėjimas problemų nesukelia, tad jo nereiktų bijoti – čiliečiai itin pasiruošę padėti ir stengiasi susišnekėti įvairiais būdais.

Keliautojams vertėtų atsižvelgti į klimatines šalies sąlygas bei į faktą, jog Čilė – seisminė šalis, kurioje žemės drebėjimai – įprastas reiškinys. „Tai nėra taip baisu, kaip skamba – kartais net nepajunti, kad žemė drebėjo. Gyvenu čia jau devynis mėnesius, per šį laiką buvo tik du kiek rimtesni požeminiai smūgiai. Vietiniai drebėjimo atveju greitai pasirūpina užsieniečiais ir problemų nekyla. Tiesa, saugumo dėlei nerekomenduojama uždarinėti kambarių durų, tačiau aš nežinau, ar tai dėl žemės drebėjimų, ar dėl pačių gyventojų smalsumo“, – šmaikštauja mergina.

Ji pamini ir kelis sunkumus, su kuriais susiduria keliautojai. Štai ilgesniam laikui į Čilę išvykstantys keliauninkai turėtų pateikti vizą, tačiau norint pastarąją gauti reikia kreiptis į šalies ambasadą, kurios Lietuvoje nėra. Pati Agnė pasakoja dėl vizos važiavusi iki pat Danijos. Taip pat sunkumų kelia sudėtingas nuvykimas iki šalies ir, nors čia pragyvenimas rodosi esąs kiek pigesnis nei Lietuvoje, turistų lankomuose taškuose kainos nemenkai padidintos. Tiesa, daugelio nuostabai, vykstant į Čilę nereikia patirti jokių ypatingų injekcijų, mat šalis itin išsivysčiusi ir ištirta.  

 

cile1.JPG



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos

Daudiau info: https://a.pgtb.me/X267SkUkraina7Dnuo - 297 Eur (1)