Dviem ratais per Pietų Ameriką: laukinė Patagonija

Autorius: Eglė Gerulaitytė , 2015, Lapkričio 12d.

Kertant Argentinos sieną apie šią šalį žinojau tik tiek, kad ji yra…didelė. Žinoma, girdėjau apie Če Gevarą, argentinietiškus vynus ir tango, bet tai turbūt ir viskas. Todėl nepamačiau nei Iguazu krioklių, nei Buenos Airių, nei fantastiškos Saltos regiono architektūros ir gamtos: moviau tiesiai į Vakarus, nes be galo magėjo pamatyti senutį Atlantą ir leistis jo pakrante žemyn iki Patagonijos. Tik gerokai vėliau susigaudžiau, kad mano pasirinktas Ruta 3 greitkelis kitų motociklininkų laikomas pačiu nuobodžiausiu Argentinos keliu. Negana to, pralėkiau Bahia Blanca, nesustodama pasilepinti saule ir paplūdimiais, ir neužsukau į Puerto Madryn pamatyti banginių ir ruonių:be galo traukė Argentinos Patagonija, kraštas, apie kurį dar vaikystėje išgirdau iš improvizuotų tėčio istorijų iš Žiulio Verno knygų.

 Atsitokėjau tik ties oficialiai neoficialia Patagonijos sostine Comodoro Rivadavia, į kurią pasisvečiuoti ir aplopyti motociklo mane pakvietė lietuvių kilmės argentinietis Sebastianas. Jis jau senai tapo legenda tarp keliaujančių motociklininkų – Sebastianas po savo stogu priglaudžia visus motokeliautojus. Aš Comodoro Rivadavia tapau ypatingu svečiu, mat Sebastianui buvo be galo smalsu, kaipgi atrodo toji paslaptingoji Lietuva, iš kurios, pasirodo, kilusi jo senelė.

Pailsėjusi, susitvarkiusi motociklą ir palikusi Sebastiano žmonai cepelinų receptą, dar spėjau patyrinėti nediduką Comodoro Rivadavia priemiestį Rada Tilly, kuris dėl neretai šimtą metrų per sekundę siekiančių Patagonijos vėjų tapo tikru banglentinikų rojumi. Piečiau įsukūręs Rio Gallegos, daugeliui keliautojų tampantis tarpine stotele tarp Buenos Aires ir Ushuaia (tai paskutinis žemyninis miestas, iš kur galima pasigauti skrydį į Ugnies Žemę), mane sutiko atšiauriu klimatu ir lietumi, tad ilgai nelaukusi įveikiau paskutinius kelis šimtus kilometrų iki Bahia Azul kelto ir atsidūriau Ugnies Žemėje (Tierra del Fuego).

Pusė šios salos priklauso Čilei, kita pusė – Argentinai, tad norint pasiekti Ushuaia, reikia dukart kirsti Čilės sieną. Beje, itin nerekomenduočiau to daryti didžiųjų švenčių metu, mat per Kalėdas ir Velykas Ugnies Žemės gyventojai patraukia į žemyninę Argentiną lankyti giminaičių, todėl pasienio eilėse gali tekti prastypsoti gerą pusdienį, o keltų tvarkaraštį žino tik pačių keltų kapitonai.

Tarp kitko,Ugnies Žemė, nepaisant mistiško pavadinimo, neturi nieko bendra su ugnikalniais: taip šią salą pavadino Magelanas, mat priplaukęs prie Ugnies Žemės krantų jis išvydo daugybę didžiulių, vietinių aborigenų kūrenamų laužų. Ugnies Žemė turbūt labiausiai garsi tuo, kad būtent čia įsikūręs piečiausias gyvenamas pasaulio miestas Ushuaia, į kurį taikiau ir aš. Tačiau prisiklausiusi vietinių patarimų,prieš tai užsukau į nedidutį Tolhuino miestelį, visoje Ugnies Žemėje garsėjantį savo kepykla. Negana to, čia vyksta tradicinės, autentiškos gaučų žirgų šventės, o keliautojus, kurie važiuoja dviems ratais – tiek dviračiais, tiek motociklais – Tolhuino gaisrininkai kviečia nemokamai apsistoti Tolhuino ugniagesių stoties kambariuose. Ten vieną naktį praleidau ir aš, mat gerokai neapskaičiavau sezonų: Ugnies Žemė mane pasitiko sniego pūgomis.

Gamta laukinėje Ugnies Žemėje be galo atšiauri, tačiau kerinti: kylant į kalnus, nuo Paso Garibaldi perėjos atsiveria fantastiški vaizdai į Lago Escondido, tobulo mėlynumo ledynų vandens ežerą; aplink Lago Fagnano išsimėčiusios gyvenvietės atrodo taip, lyg būtų čia perkeltos iš Šveicarijos, o kelią į Ushuaia supa arktinės girios.

Įriedėjusi į Ushuaia, pasijutau lyg Magelano Disneilende: čia pilna Magelano gatvių ir skersgatvių, Magelano viešbučių ir restoranų, Magelano parduotuvių ir Magelano aludžių. Nors vietiniai argentiniečiai mėgsta naudotis Magelano vardu, labiausiai jie didžiuojasi tuo, kad Ushuaia tebėra piečiausias gyvenamas pasaulio miestas. „Po mūsų – tik Pietų Polius“, – kikena patenkinti vietiniai ir siūlo arktines ekskursijas, pingvinų ir ruonių stebėjimo keliones, šviežios krabų mėsos patiekalus ir labiausiai Ugnies Žemėje garbinamą gėrimą, likerį „Fernet“. Kadangi visą mano viešnagės Ushuaia laiką snigo, daugiausia ir užsiėmiau „Fernet“ degustavimu bei krapštymusi prie motociklo. Bet, prisipažinsiu, iki šiol graužiuosi, kad nesiryžau aplankyti kurios mažesnių Ugnies Žemės salų Biglio kanale: ten turizmo verslas dar nėra tiek įsismarkavęs, todėl keliautojai vis dar sutinkami su nuostaba ir begaliniu svetingumu – vietiniai krabų žvejai kviečia pasisvečiuoti nemokamai, žinoma, su sąlyga, jog nepagailėsi kelionių istorijų.

Paliekant Ugnies Žemę nusprendžiau išmėginti jėgas legendiniame Ruta 40 kelyje, todėl pasukau į rytus ir iš Porveniro keltu persikėliau į Punta Arenas Čilės pusėje. Čia su internacionaline kompanija atšventusi Kalėdas, pralėkiau Čilės Torres del Paine parką, ties Puerto Natales vėl kirtau Argentinos pasienį ir nusitaikiau į šiaurę, į El Calafate.

Miestelis pribloškė spalvomis ir šurmuliu: jau buvau pripratusi prie begalinės Patagonijos pampų vienatvės ir bekraščių, retai gyvenamų dykrų, todėl El Calafate kempingų, viešbučių, suvenyrų parduotuvėlių, kelionių agentūrų ir valiutų keityklų margumynas sukėlė tikrų tikriausią šoką.

El Calafate turistų taip dievinama dėl netoliese stūksančio Perito Moreno ledyno – ispūdingo 60 metrų aukščio ledkalnio, dengančio Lago Argentino ežerą. Perito Moreno ledyną galima apžiūrėti tiek nuo ežero kranto, leidusis į eksursiją savarankiškai, tiek iš nedidelių laivelių, kurie, nepaisydami pavojaus (nuo ledyno nuolat atitrūksta milžiniški ledo luitai), priplaukia prie pat jo. Be galo nudžiugau aptikusi Perito Moreno nacionaliniame parke esantį Lago de la Roca kempingą: paaiškėjo, jog nakvojant čia, parkas dovanoja dar vienos dienos bilietą ledyno apžiūrėjimui. Negana to, Lago de La Roca radau ne tik patogiai įrengtus dušus, kavinę ir nedidelę parduotuvėlę, bet ir Pietų Amerikoje itin retą reiškinį – gerą bevielio interneto ryšį.

Pailsėjusi tarp tokių modernių prašmatnybių, leidausi toliau į šiaurę link to paties pavadinimo Perito Moreno miestelio. Čia ir prasidėjo pirmieji tikrieji iššūkiai. Kelio atkarpa tarp El Calafate ir Perito Moreno turbūt geriausiai atskleidžia Patagonijos gamtą: iki pat Tres Lagos kaimelio nesutinki nei gyvos dvasios, išskyrus laukinių guanacu bandas ir paklaikusius stručius; važiuojant pro Lago Viedma jautiesi lyg atsidūrus Mėnulyje, nes čia pampas keičia uolos ir smėlynai, o pravažiavus Tres Lagos asfaltas staiga tampa varganu žvyrkeliu, bėgančiu per bekraštes lygumas. Beje, būtent Tres Lagos verta pasipildyti degalų atsargas: sekanti degalinė yra tik Bajo Caracoles (beveik 300km nuo Tres Lagos), o jei ji neveikia, tuomet benzino galima rasti tik pačiame Perito Moreno miestelyje. Man benzino, žinoma, pritrūko, ir dar ne bet kokią dieną, o sausio pirmąją, kai ir taip tuštokame kelyje nebuvo nė gyvos dvasios. Geras porą valandų prastypsojus šalikelėje man vis dėlto nusišypsojo laimė juodo „Honda“ motociklo pavidalu: jo savininkas, Pamišėlis Styvas iš Botsvanos, kaip tik pirmąją Naujųjų Metų dieną traukė ten pat, kur ir aš. Pasidaliję jo degalų atsargomis, šiaip ne taip nusikapstėme iki Perito Moreno, kur mūsų laukė pustuštis kempingas ir apvalūs vėjo blaškomi krūmai.

Perito Moreno miestukas dėmesio vertas nebent aborigenų meno mėgėjams: netoli jo išsidėsčiusiuose kalnuose galima aplankyti urvus ir pasigrožėti jų piešiniais. Pasiilgusiems civilizacijos, gero vyno ir skanaus asado (argentinietiško jautienos kepsnio) verta toliau važiuoti Ruta 40 iki San Carlos de Bariloche miesto, motociklininkų mekos, Argentinos „Šveicarijos“.

Tačiau aš, atsisveikinusi su Pamišėliu Styvu ir lydima stūgaujančių vėjų, ties Perito Moreno atsisveikinau su Argentina ir kirtusi Čilės sieną ties Chile Chico leidausi tolyn fantastiškuoju Careterra Austral, Čilės Patagonijos gysla, bėgančia palei turkio mėlynumo ežerus ir vingiuojančia Tolkieno plunksnos vertais kalnais.

Naudinga info:

Žmonės. Argentiniečiai – be galo draugiški, svetingi ir smalsūs (tačiau neįkyrūs). Čia niekam nereikės įrodinėti, jog Lietuva yra tikra šalis – argentiniečiai veikiausiai dar ir pasidomės, kaipgi atrodo Vilnius, arba bent jau paminės Sabonį. Keliaujant mažai turistų pramintais takais, greičiausiai būsite pakviesti pasisvečiuoti vienoje iš didžiulių Argentinos estancia – galvijų fermų, pajodinėti nedideliais argentinietiškais arkliukais ir paragauti dieviško skonio asado (jautienos kepsnio). O jei norite užkariauti argentiniečių širdis, prie kuprinės ar striukės rankovės prisisiūkite Lionelio Messi ir Che Guevaros portretus – taip sužavėsite bet kurį vietinį.

Vizos. Iš anksto vizomis rūpintis vykstant į Argentina nereikia – trejų mėnesių kelioninę vizą gausite pasienyje.
Kainos. Argentina yra viena iš brangesnių Pietų Amerikos šalių, tačiau europiečiams Argentinos kainos vis dar yra ganėtinai mažos. Už gerą kempingą vienai nakčiai sumokėsite 30-50 argentinietiškų pesų (3-5 eurus), geresnį viešbutį – apie 100 pesų (10 eurų), pietus gerame restorane – apie 40 – 60 pesų (4-6 eurus).

Maistas. Svečiuotis Argentinoje ir neparagauti asado būtų nusikaltimas, nes argentiniečiai yra tikrų tikriausi jautienos kepsnių meistrai. Čia taip pat rojus arbatos mėgėjams, nes vietiniai beveik niekada iš rankų nepaleidžia vietinės arbatos – mate – puodelių. Didžiuosiuose miestuose verta paragauti itališkų patiekalų, o patagoniečiai didžiuojasi krabais ir jūros gėrybėmis. Beje, tikrai nebūtina keliauti į prabangius restoranus: argentiniečiai dievina maisto gaminimą, tad veikiausiai pietūs nedidelėje kavinukėje už porą dešimčių pesų niekuo nenusileis aukšto lygio Buenos Airių virtuvei.

Saugumas. Argentina – pakankamai saugi šalis, tad atidžiau elgtis reikėtų tik didžiuosiuose miestuose. Auksinė taisyklė yra užsienyje nesielgti taip, kaip niekuomet nesielgtumėte namuose, ir nieko blogo tikrai nenutiks.

Kalba. Jei nė žodžio nemokate ispaniškai, Argentinoje, o ypač provincijose, susikalbėti angliškai bus sudėtinga. Tačiau argentiniečiai be galo atlaidūs ir supratingi, tad blogiausiu atveju susišnekėsite pies y manos (kojomis ir rankomis).

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.