Kaip lietuviai Afrikoje Kalėdas šventė. Ir kiti keliautojų nuotykiai

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2012, Vasario 22d.

Zambija

 

Lietuvė Vaiva susitikti su savo gerais draugais ir kartu pakeliauti vyko į tolimąją Afriką. Čia keliauja ir savanoriauja jau mūsų skaitytojams pažįstami Diana ir Chrisas. Vaiva ne tik turėjo progą pamatyti kontrastingąjį žemyną, tačiau ir ten sutikti Kalėdas. Su lauktuvėmis iš Lietuvos – kūčiukais.

 

Skaitykite kelioniumanija.lt interviu su Diana ir Chrisu:

Diana ir Chrisas – neišsigandę karo ir genocido sužalotos Afrikos


 

Kaip susipažinote su mūsų keliautojais Diana ir Chrisu?

Su Diana ir Chrisu susipažinome Vilniuje. Pirmą kartą susitikome „Couchsurfer‘ių“ susitikime ir greitai tapome labai gerais draugais, beveik šeimos nariais. Kartu leisdavome laisvalaikį, keliavome po Lietuvą, organizuodavome bendras pramogas mūsų „couchsurfing‘o“ svečiams.

 

O kaip atsidūrėte pas juos Afrikoje?

Kai pradėjo aiškėti jų kelionės Afrikoje maršrutas, pradėjome juokauti, kad jausdamiesi beveik šeima, turėtume kartu švęsti šeimos šventes, tokias kaip Kalėdos. Taip bejuokaujant, vasaros pradžioje mes jau taip pat turėjome lėktuvo bilietus. (Šypsosi.)

 

Kurioje Afrikos šalyje susitikote išsiilgtus draugus?

Susitikome didžiausiame Tanzanijos mieste Dar es Salaam‘e. Ankstyvą gruodžio rytą Diana su Chrisu laukė mūsų oro uoste. Visi nepaprastai džiaugėmės susitikę po beveik 4 mėnesių nesimatymo. Nuo tada dvi savaites keliavome keturiese, o paskutinę savaitę mūsų keliai vėl išsiskyrė ir po Pietų Afrikos Respubliką keliavome dviese.

 

Ar pirmą kartą buvote tolimojoje Afrikoje?

Afrikos žemyne esu buvusi ir anksčiau. Teko pabuvoti Egipte, Tunise, Libijoje, bet jos labiau primena arabiškąsias Artimųjų rytų šalis ir labai skiriasi nuo šalių, kuriose teko lankytis dabar.

 

Zanzibaras-keliones2.jpg

Zanzibaras

 

Kartu su Diana ir Chrisu Afrikoje sutikote didžiąsias metų šventes?  Koks jausmas sutikti lietuviškas šventes Afrikos glūdumoje?

Be abejo, visas šventes sutikome kartu, tik žinoma kitaip, nei buvome įpratę. Sunku įsijausti į kalėdines nuotaikas, kai lauke daugiau nei 30 laipsnių karščio. Tiesa, papuoštų kalėdinių eglučių matėme, tad galime patvirtinti, kad Kalėdos švenčiamos ne tik ten, kur baltuoja sniegas. (Juokiasi.)

Na, o Kūčių vakarą praleidome autobuse pakeliui iš Dar es Salaam‘o į Zambijos sostinę Lusaką. Šiuos du miestus skiria apie 1600 km, tad visa kelionė, įskaitant nakvynę autobuse, truko 47 valandas. Suprantama, autobuse silkėmis ir mišrainėmis nukloto stalo neturėjome. Šventes priminė tik draugų Dianos ir Dainiaus iš Lietuvos lauktuvėms įdėti kūčiukai. O atvykimo į Lusaką laukėme kaip raudonu kaspinu perrištos Kalėdų dovanos. (Šypsosi.)

Naujus metus kartu su keliautojais iš viso pasaulio sutikome netoli Viktorijos krioklių ant Zambezės upės kranto. Vakarėlis nebuvo kažkuo išskirtinis, išskyrus faktą, kad netoliese girdėjosi Viktorijos krioklių šniokštimas, o upėje buvo pilna begemotų ir krokodilų. Šventė labiau priminė savaitgalio diskoteką, o ne Naujųjų metų sutikimą. Vietoje šampano taurių dvyliktą valandą kėlėme rasoto alaus butelius. Bet, kai po šventės sugrįžome į Livingstoną ir gatvėse pamatėme sudaužytus ir vis dar po mašinų ratais mėtomus butelius ir spygaujančius vietos gyventojus, apsidžiaugėme, kad  Naujus metus sutikome ne vietiniame bare.

Zanzibaras-keliones.jpg

Zanzibaras

 

Tad kaip ir kur Afrikoje keliavote?

Kelionėje išbandėme turbūt visas transporto priemones – keliavome autobusais, keltais, taksi, automobiliais, traukiniais, dviračiais, lėktuvais. Atstumai ten dideli. Per tris savaites aplankėme Tanzaniją, Zambiją ir Pietų Afrikos Respubliką.

Kelionę pradėjome Tanzanijoje Dar es Salaam‘o mieste, kurį pasiekėme po ilgo, visą parą trukusio skrydžio. Tą pačią dieną keltu išplaukėme į musulmoniškąją Zanzibaro salą, kuri yra garsi saloje auginamais prieskoniais ir tuo, kad joje gimė Fredis Mercuris. Porą dienų praleidome įspūdingame, UNESCO saugomame Akmeniniame mieste (Stone Town), aplankėme prieskonių plantacijas, maudėmės nepaprasto žydrumo ir šiltumo Indijos vandenyne, bendravome su salos gyventojais, valgėme vietinį maistą ir ragavome afrikietišką alų. (Šypsosi.) Beje, alaus pasirinkimas Afrikoje gana didelis, tad kiekvienas gali išsirinkti pagal savo skonį. Kelias dienas ilsėjomės Nungwi kurorte, kuriame šalia prabangių viešbučių vyksta visai kitoks vietinis gyvenimas. Kontrastas milžiniškas.

Iš Tanzanijos patraukėme į Zambiją. Pasienyje įvyko smagus nuotykis, nes pasienietė mergina suabejojo tokios šalies kaip Lietuva buvimu. (Juokiasi.) Teko jos turimame valstybių sąraše pirštu parodyti žodį „Lietuva“. Mergina gavo geografijos pamoką ir pamatė pirmą keliautoją iš Lietuvos, na, o aš gavau Zambijos vizą ir leidimą nufotografuoti dailią zambietę. (Šypsosi.)

Kirtus sieną maloniai stebino žaluma bei pakelėse matoma švara ir tvarka. Zambijoje gyvena vos 12 milijonų žmonių, tad palyginus su tris kartus daugiau gyventojų turinčia Tanzanija, galima pravažiuoti dešimtis kilometrų ir nematyti gyventojų. Sostinė Lusaka įspūdžio nepadarė, tuo labiau, kad mūsų apsilankymo metu beveik viskas buvo uždaryta Kalėdų šventėms. Zambijoje 87 proc. gyventojų išpažįsta krikščionybę, kuri yra valstybinė religija. Beje, Zambijoje jautėmės milijonieriais, nes jų pinigai, kvačos, labai smulkūs.

Po kelių dienų, praleistų Lusakoje, nuomotu automobiliu išvažiavome į Kafue nacionalinį parką. Parkas nutolęs maždaug 250 km nuo sostinės, o savo dydžiu prilygsta Belgijos teritorijai. Stovykla, kurioje apsistojome, įsikūrusi nuostabioje vietoje ant Zambezės upės kranto, tad savo palapinėje naktimis girdėdavome kaip pūškuoja begemotai, kaip juokiasi hienos, kaip visai šalia prašlepsi nežinomo gyvūno žingsniai…

Nuostabus jausmas stebėti laukinių gyvūnų gyvenimą, gaminti vakarienę ant laužo ir laukti ryto, kad vėl greičiau galėtume pamatyti dramblių šeimyną, nenuoramas beždžiones, šimtus grakščiųjų stirnų, būrį zebrų ar išdidųjį liūtą. Laiką, praleistą nacionaliniame parke, mielai pakartočiau ir vėl.

Zambija-liutas.jpg

Zambija

 

Palikę nacionalinį parką, patraukėme į Livingstoną, kuris yra šalia garsiojo Viktorijos krioklio. Jo šniokštimas girdisi už dešimčių kilometrų. O priėjus arčiau lieki kiaurai šlapias, tarsi lytų lietus. 1,6 km pločio ir beveik 110 m aukščio krioklys daro nepaprastą įspūdį. Tiesa, šventiškai nusiteikusių vietinių gyventojų pasiūlymu bristi į kitą Zambezės pusę nesusiviliojome. 

Zambiją ir Zimbabvę skiriantis tiltas taip pat yra šokinėtojų su guma (bungee jump) rojus. Viskas vyksta kaip konvejeryje – užsirašymas, svėrimas, laukimas eilėje, šuolis. Tad labai nenustebome, kai sužinojome, kad kitą dieną po Dianos ir Chriso šuolio trūko merginos iš Australijos virvė ir ji tik per stebuklą išsigelbėjo.

 

Vėliau keliavote vieni, tiesa?

 

Taip. Laikas bėgo nepastebimai greitai ir visi kartu sutikę 2012-uosius turėjome išsiskirti. Mes išskridome į Keiptauną, o mūsų draugai liko Zambijoje tęsti savo kelionę.

Pietų Afrikos Respublika jau visai kitokia. Labai išsivysčiusi, su nuostabiu nuolat besikeičiančiu kraštovaizdžiu ir nuolatiniais perspėjimais dėl saugumo. Daugiausia laiko praleidome įspūdingo grožio ir labai jaukiame Keiptaune, stebėjome tradicinį jo karnavalą, važiavome į Gerosios Vilties kyšulį, stebėjome saulėlydį nuo Signal Hill kalno viršūnės, degustavome vynus, aplankėme Simon‘s miestelį, pamatėme afrikietiškus pingvinus, bendravome su vietos gyventojais bei lankėmės paplūdimiuose. Keiptaune ir aplink jį tikrai yra ką veikti, tad ir vėl laikas pralėkė žaibiškai.

PAR-keliones2.jpg

PAR

Į paskutinį mūsų kelionės Afrikoje tašką, Johanesburgą, važiavome traukiniu, kuriame yra net dušas, o keleivius nuolat saugo apsaugos darbuotojai. Kelionė trunka maždaug parą, o bilietus reikia įsigyti iš anksto. Tiesa, pakelėje buvome priverstinai sustoję, nes kažkas pavogė laidus…

Rajonas šalia Johanesburgo traukinių stoties nepasirodė labai svetingas. Visuomeniniu transportu važinėti nerekomenduojama, o taksi vairuotojas iškart perspėjo, į kuriuos rajonus net dieną nekišti nosies. Visi vietiniai gyvena namuose su tvoromis, nuo taško A iki taško B važinėja automobiliais, tad sutikti vaikštančius pėsčiomis labai mažai šansų. Mes apsistojome bohemiškame Melville rajone, kuris laikomas madingu ir saugiu rajonu, tad po jį vaikščiojome net ir naktį.

Kelionės pabaigai pasirinkome dviračių turą po Alexandros miestelį (angl. – township). Daugumai yra žinomas Soweto, kuris yra didžiausias lūšnynų rajonas, o Alexandra yra pirmasis Pietų Afrikos Respublikoje. Skirtingų šaltinių duomenimis, ten gyvena nuo pusės iki milijono gyventojų, kurie spaudžiasi kelių kvadratinių kilometrų plote. Lydimi vietos gyventojo, pusdienį praleidome kartu su vietos žmonėmis, matėme kokiomis skurdžiomis sąlygomis jie gyvena, kaip leidžia laiką ir kaip verda naminį alų. Buvome pavaišinti ir mes (Šypsosi.)

PAR-keliones.jpg

PAR

 

Šiuo metu Afrikoje pavojinga, daug neramumų. Ar teko su jais susidurti? Nebijojote dėl savo sveikatos ar net gyvybių?

Afrika labai didelė, jos šiaurę ir pietus skiria daugiau kaip 7000 km. Nemažai Afrikos šalių šiuo metu krečia įvairūs neramumai, bet mūsų aplankytose šalyse buvo ramu. Pagrindinė baimė, kalbant apie sveikatą, buvo baimė susirgti maliarija. Uodų įkandimų išvengti nepavyko, bet kadangi gėrėme antimaliarinius vaistus, jautėmės pakankamai drąsiai.

Tiesa, nacionaliniame parke nutiko įdomus nuotykis, kai pradėjo gesti mūsų automobilis. Su gęstančiu, vos keliasdešimt metrų nuvažiuojančiu automobiliu turėjome pasiekti pagrindinį  kelią, kad sulauktumėme pagalbos. O nacionaliniame parke mobilusis ryšys neveikia. Kaip žinia, laukinėje gamtoje išlipti iš mašinos nevalia, bet norėdami šiek tiek toliau pastumti gęstantį automobilį, vaikinai jį stūmė, o mes stebėjome, kad koks neprašytas žvėris neužpultų iš nugaros. Nuotykis nelinksmas, bet mums kažkodėl buvo labai juokinga. (Juokiasi.)

 

Tad kokia Jums pasirodė Afrika? Juk viena yra pasakojimai, visai kas kita – pamatyti viską savo akimis.

Trys savaitės labai trumpas laikas, tad sakyti, kad viską pamatėme savo akimis pernelyg drąsu. Visos trys aplankytos šalys yra labai skirtingos, bet kiekviena savaip įdomi ir įspūdinga. O jas kartu sudėjus gavosi labai įdomi ir įvairiapusė kelionė.

 

Po kiekvienos kelionės žmonės grįžta pasikrovę tam tikros energijos/nuotaikos. Kokie grįžote iš Afrikos?

Iš tikrųjų grįžome pasikrovę saulės energijos ir kuo geriausių įspūdžių, nes dalį šaltos žiemos praleidome šiltojoje Afrikoje su savo mielais draugais. Kartu džiaugiamės, kad galime keliauti ir pažinti pasaulį, nes milijonai šios žemės gyventojų nėra išvažiavę iš savo miesto ar kaimo. Pamatę kitokias gyvenimo sąlygas, džiaugiamės, kad galime saugiai vaikščioti gatvėmis, kad nereikia gyventi už spygliuotos ar elektros tvoros, kad gatvėje nereikia apsaugos. Džiaugiamės, kad iš čiaupo bėga vanduo, kad žmonės nemiršta nuo maliarijos ar AIDS. Pamatėme, kad ir labai sunkiomis sąlygomis gyvendami žmonės šypsosi ir nesiskundžia savo dalia.

 

PAR-keliones1.jpg

Nuotraukos iš Vaivos asmeninio archyvo


Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama.


 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.