Kelionė į Kostą Riką: ugnikalniai, džiunglės ir vestuvės ant vandenyno kranto (II)

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2014, Birželio 02d.
Su draugu Giedriumi Erika aplankė Niujorką, kelis Kosta Rikos miestus ir Majamį, tačiau neabejotinai įspūdingiausia kelionės dalis buvo poros tuoktuvės ant vandenyno kranto.
Skaitykite pirmąją pasakojimo dalį: Kelionė į Kostą Riką
Kur toliau tęsėsi jūsų maršrutas Kosta Rikoje?

Kitą dieną vykome į Jaco miestelį, kur Giedrius norėjo išmokti čiuožti banglente. Vieta – labai faina. Visi miestelio gyventojai atsipalaidavę, deginasi, surfina, yra labai draugiški. Jaco išbandėme vietinę virtuvę – pupeles, ryžius, takas ir t.t. Virtuvė skani ir mano skrandžiui labai tiko, Giedriaus – labai netiko. (Juokiasi.)

Kitą dieną Giedrius ėjo mokytis surfinti. Nors atrodė, kad bangų nėra, taip tik atrodė. Kelias valandas pasitaškęs vandenyje, leisgyvis jis jautėsi visą dieną. Giedriaus mokytojas buvo labai įdegęs baltaplaukis penkiasdešimtmetis garbanius. Nors Giedrius surfino pirmą kartą, jam pavyko ir atsistoti, ir pačiuožti, mat jis labai imlus sporto šakoms. Vėliau aš norėjau nusifotografuoti su banglente, tad, kai paėmiau ją į rankas, supratau, kokio dydžio ji yra ir kiek sveria… Pagarba tiems, kurie surfina.     

 

Žinau, kad vėliau jūsų kelionė tapo itin ekstremali. Kokias pramogas susiplanavote?
Tada mes pajudėjome link ugnikalnių – į Kosta Rikos šiaurę. Buvome suplanavę daug didesnį maršrutą, bet vėliau supratome, kad tos devynios dienos šioje šalyje yra niekas. Keturias dienas praleidome prie Cerro Chato ugnikalnio. Važiuojant link jo, gamta pasikeičia 100 proc. Jeigu centrinėje ir vakarinėje dalyse daug nugarintų palmių, važiuojant link šiaurės klimatas tampa vėsesnis, gamta – nuostabi. Daug augmenijos, žalumos, atsiranda daug paukščių. Apsistojome La Fortuna miestelyje. Ten ant kiekvieno kampo siūlo ekskursijas ir iš karto su nuolaidomis. (Juokiasi.) Radome vieną fainą siūlytoją, iš kurio iš karto nusipirkome keturias ekskursijas.
Pirmą dieną išbandėme zip line'us. Jie buvo septyni, ilgiausias – kilometro ilgio. Baimė prasideda tada, kai pasikeli ant bokštelio ir suvoki, kokiame aukštyje esi ir kokiame aukštyje čiuoši. Giedrius čiuožė pirmas, aš antra. Tačiau vos pradėjus čiuožti baimė dingsta, tad instruktoriai perspėja neužsimerkti, o mėgautis vaizdais, juk skrendi virš miškų, šone matai krioklius… Dar gali užstrigti viduryje trasos, kas man ir atsitiko. (Kvatoja.) Visgi, kai sustoji trasos viduryje ir pasižiūri į apačią, pasimiršta visos pamokos, ką daryti tokiu atveju. Likau kabėti, todėl vargšas instruktorius turėjo atsliuogti iki manęs ir atitempti atgal. (Juokiasi.)

Kitą dieną turėjome raftingą upe. Tai buvo ekstremaliausia diena, kuri mums labiausiai patiko ir įsiminė. Mūsų instruktorius buvo pakvaišęs ir jau po kelių minučių mus apvertė. (Šypsosi.) Streso buvo daug, tad kai išlipau į krantą, kojos pradėjo drebėti. Po plaukimo upe mus vaišino šviežiais ananasais ir arbūzais, kurie buvo dieviško skonio! Grįžus į Lietuvą čia vaisių valgyti nebesinori.

 

3Kosta-Rika-kelione.JPG 

 

Vėliau mus nuvežė į ekologinę fermą. Kostarikiečiai labai myli gamtą, tad pasisako už perdirbimą. Fermoje jie augina kavą, ryžius, pupeles, kitas daržoves, kiaules, vištas… Vėliau atliekos perdirbamos, iš jų pagaminamas trąšos ir vėl viskas panaudojama. Mus pavaišino viskuo, kas ten yra užauginama ir viskas buvo dieviško skonio. Vaišino ir ten užauginta kava, kuri yra nuostabaus skonio, nes yra švelni, neturi įprasto kavai kartumo. Jie jos užaugina nedaug, todėl sako, kad tai geriausia ir vertingiausia kava pasaulyje. Tad savo tėvams lauktuvių parvežėme būtent šios kavos.

Ką veikėte paskutinę dieną La Fortunoje?
Trečią dieną kopėme į Cerro Chato ugnikalnį. Vietiniai labai didžiuojasi ugnikalniais. Pasakojo, kaip visi laukdavo, kada ugnikalnis išsiverš ir išsilies lava, nes ji pavojaus nekeldavo. Iš pradžių į ugnikalnį kopėme lėtai, tarsi takeliu, vėliau kelias statėjo, galiausiai lipome ir kojomis, ir rankomis, dumblu, moliu… Instruktorius prieš lipimą perspėjo, kad dėdami ranką ant medžio pasižiūrėtume, ar ten nėra gyvatės. Deja, mums jų pamatyti nepavyko. (Juokiasi.) 
Labai patiko, kad gidas parodė visus medžius, bet įspūdingiausias turbūt buvo eukaliptas. Jis žino, kur kokios skruzdėlės gyvena, papasakojo apie sutiktus augalus, išgirdęs čiulbant paukštį, atsiversdavo savo enciklopediją ir parodydavo, kuris tai paukštis. 

Ugnikalnio viršuje yra susiformavęs ežeras, kurio vanduo žydras žydras ir velniškai šaltas, kaip kokioje Baltijos jūroje. (Juokiasi.) Visgi, po pusės dienos kopimo labai nori ten išsimaudyti. O vakare visi ėjome pasimėgauti karštosiomis versmėmis. Kai žmonės nuvažiuoja į vieną prabangiausių toje vietoje viešbučių, sumokėję didelius pinigus jie irgi eina į šias versmes, kur jų laukia daugybė pridegtų žvakučių, o kai eini su vietiniais, eini į tas pačias versmes, tik iš kitos pusės, o žvakučių atsineša patys vietiniai. Įsivaizduok: naktis, ateina visi su žibintuvėliais, žmonių labai daug, visi draugiški, geria kokteilius arba alų. Ir nereikia mokėti tų didelių pinigų.

 

Paskutinę naktį Kosta Rikoje praleidote sostinėje. Kokį įspūdį paliko San Chosė?
Sostinė įspūdžio nepaliko. Daug prekybos centrų, ne taip saugu, bet buvo smagu susitikti su drauge. Ji paruošė mums tikrą kostarikietišką vakarienę. Kitos dienos ankstų rytą, 3 valandą nakties, turėjome išvažiuoti, nes laukė skrydis į Majamį. Kadangi patyrėme nuotykių važiuodami į Kostą Riką, patyrėme ir išvažiuodami. (Juokiasi.)
 
Išvažiavome iš mano draugės namų kai dar buvo visiška naktis, tad tik navigacija mus vedė link oro uosto. Į jį buvo tik vienas kelias – autostrada. Išvažiuojame iš miesto ir matome – visa autostrada uždaryta, tolumoje parašyta „Transporto policija“. Kairėje stovi gauja bičų, o tai tikrai nieko gero nežada. Baimės buvo daug, nes iš miesto išvažiuoti negalime, netoliese stovi gauja bernų, naktis, lėktuvas po kelių valandų… 

Apsukome porą ratų ir grįžome į tą pačią vietą, nes nėra, kur važiuoti. Ačiū Dievui, kitoje gatvėje pastebėjau policijos automobilį. Mums privažiavus jie įtariai pasižiūrėjo, bet laimei vienas policininkas gerai kalbėjo angliškai. Jis papasakojo, kaip pro kitą rajoną išvažiuoti į oro uostą, o paskutinis policininko sakinys buvo: „Bet būkite labai atsargūs“. Kai tau taip pasako policininkas… Nežinau, kokiu mistiniu būdu Giedrius rado kelią, tad, kai jau pamatėme, kad esame autostradoje, pajutome palengvėjimą.

 

3Majamis-South-Beach.JPG 

Majamis, South Beach

 

O koks jums pasirodė Majamis?

Majamis buvo turbūt pati neįdomiausia kelionės dalis. Be to, tai miestas, kuriame naktinis gyvenimas yra be proto brangus. Staliukas naktiniame klube gali kainuoti net kelis šimtus dolerių. Todėl atvažiuoja turtingi bičai, užsisako tuos staliukus ir visas paneles vaišina, nes patys gėrimų, už tokią sumą, neišgeria. Yra vietų, kur alaus bokalas gali kainuoti 40 dolerių! Daug kur įėjimas į klubą kainuoja 20, 30, 40 dolerių, kai kur įėjimas vaikinams mokamas, merginoms – ne.

Mes buvome tik pietiniame paplūdimyje, kuris atrodo kaip kurtas kompiuteriu – visi pastatai balti, pats paplūdimys keistas – nei smėlis, nei žvyras, bet bent jau vanduo labai gražios spalvos. Kaip tik tuo metu buvo suvažiavę moksleiviai, jiems buvo pavasario atostogas. Visi ten atvažiuoja gerai pasitūsinti, susirasti vienos nakties nuotykį, visos merginos su silikoninėmis krūtinėmis, visi bičai važinėja su „Ferrari“, „Lamborghini“, „Porsche“ automobiliais. Niekada negali žinoti, kuris vaikinas yra turtingas, nes ten prabangių automobilių nuoma yra pats populiariausias dalykas. 

 

3Majamis-South-Beach1.JPG 

Majamis, South Beach

 

Apskritai, Majamis – labai netikras miestas. Paplūdimiuose vaikinai kilnoja svarmenis, merginos demonstruoja savo kūnus, kurių daugelis nėra gražūs. Dauguma jų yra neprisižiūrėjusios, bet mano, kad yra labai gražios. Drabužių parduotuvėse – kaip pas mus Gariūnų turguje, tik dar ryškiau ir atviriau. Visi rudi ir dar deginasi, o tatuiruočių salonų pilna ant kiekvieno kampo.

 

Sakei, kad geriausias dalykas Majamyje buvo krepšinio rungtynės.

Taip, jos buvo nerealios. Už du bilietus sumokėjome 600 litų, bet buvo tikrai verta. Rungtynės vyko tarp Majamio „Heat“ ir Minesotos „Timberwolves“ komandų. Publika ten tiesiog pakvaišusi. Jei mes turėtume tokią publiką Lietuvoje, visi šou ir koncertai turėtų tą amerikietišką įspūdį. Žmonės ten klykia, rėkia, dalyvauja įvairiuose žaidimuose, kur galima laimėti marškinėlius su garsiausių krepšininkų parašais, šokėjos, pasirodančios per pertaukėles, atrodo kaip iš MTV klipų, visi kažką valgo: saldumynus, karštą, šaltą maistą. Valgymo kultas ten beprotiškas. Varžybos buvo su dviem pratęsimais, „Heat“ laimėjo vienu tašku paskutinę sekundę, tad įtampa išliko iki paskutinės minutės. Tai buvo geriausias dalykas Majamyje. (Šypsosi.)

 

3Majamis-American-Airlines-Arena-2.JPG 

Nuotraukos iš asmeninio Erikos archyvo

Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.