Ekspedicija Grenlandijoje – žmogui užtenka tiek, kiek telpa rogėse

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2012, Vasario 10d.

Algimantas Kuras ir dar du draugai Nerijus Levickas ir Justas Gadeikis praėjusiais metais buvo pirmieji lietuviai, kirtę Grenlandijos salą. Per 23 dienas trukusią kelionę jie išmoko tenkintis tuo, kas telpa į roges, gyventi su tuo, kas yra šalia ir pastebėti tai, kas dažniausiai nepastebima per skubėjimą. Šias gyvenimo pamokas Algimantas atskleidžia mūsų skaitytojams.

 

kelioniumanija.lt jau anksčiau publikavo Algimanto ir jo kolegų kelionę į atšiauriąją Špicbergeno salą:

Špicbergenas po aitvaro sparnu

 


Su kokia komanda keliavote į atšiauriąją Grenlandiją?

Mes esame Vilniaus universiteto (VU) žygeivių klubo nariai ir visą laiką keliaujame su mūsų grupės žmonėmis. Komanda, su kuria buvome Grenlandijoje, keliaujame jau šešerius metus. O aš pats keliauju jau nuo 1999 metų. Per metus išvykstame į vieną kitą kelionę, o žiemą būtinai slidinėjame. Po truputėlį tobulėjome ir nusprendėme, kad jau esame pakankamai drąsūs ir pajėgūs įveikti šį naują tobulėjimo žingsnį.

 

Kokias vietas jau esate aplankę?

Buvome Kolos pusiasalyje, Uralo kalnuose, Kodare, Putorano plokštikalnėje, Rytiniuose Sajanuose, Špicbergeno salyne, taip pat Šiaurės Norvegijos Loppos pusiasalyje. Pakankamai nemažai. (Šypsosi.)

 

Kaip ruošiatės šiam Grenlandijos iššūkiui? Galbūt buvo specialus fizinis pasiruošimas?

Specialiai fiziškai nesiruošėme, nes kiekvienais metais po keletą kartų keliaujame į kalnus, plaukiame baidarėmis, važiuojame dviračiais ar laipiojame uolomis, todėl turime labai daug veiklos. Tai nebuvo fiziškai labai sudėtingas iššūkis, gal labiau psichologiškai. Reikėjo daug planuoti ir organizuoti, nes tai ne kasdienė ekspedicija.

 

Tad nuo ko pradėjote pasiruošimo darbus?

Pirmiausia, reikia idėjos ir maršruto. Mes norėjome kirsti Grenlandijos salą iš vakarinės pusės ir turėdami tokį planą, pradėjome galvoti, kaip galėtume jį įgyvendinti. Susigalvojome, iš kur galime pradėti kelionę ir kur baigti. Tuomet pradėjome aiškintis, kokių reikia leidimų, draudimo, įrangos, kokios ten gali būti gamtinės sąlygos, aplinka ir kaip joje orientuotis. Buvo daugybė įvairių aspektų, kuriuos reikėjo numatyti iš anksto. Kitas dalykas, reikėjo spėti užsidirbti pinigų, kad galėtume leistis į tokią kelionę. Tai kainuoja daug, o mes rėmėjų, kurie padėtų pinigais, neturėjome. Vienam žmogui kelionė kainavo 10 tūkst. litų.

 

Kiek laiko truko pasiruošimas?

Pati kelionės idėja gimė prieš kelerius metus, kai nusprendėme, kad galime daugiau, o pasiruošimas truko apie pusmetį. Pirmuoju etapu gali būti vadinama poliarinė ekspedicija Špicbergeno saloje. Tai yra pusiaukelė tarp šiaurės Norvegijos ir Šiaurės ašigalio. Norėjome ten nuvažiuoti ir pasižiūrėti, kaip mums sekasi keliauti tokiose sąlygose. Po sėkmingo finišo ir apšilimo nusprendėme, kad reikia judėti toliau, tad antrasis etapas buvo pati Grenlandija.

Planavome 25 dienų ekspediciją, kurioje nesutiksime nei vieno žmogaus, kur nebus nei vieno civilizacijos taško, kur galėtume, atsitikus nelaimei, pailsėti, pasigydyti, gauti pagalbos. Buvome visiškai priklausome nuo savęs ir vienas kito. Visas problemas, kurios iškilo, turėjome spręsti savo grupės viduje. Ar tu susirgai, ar susimušei, ar netekai kažkokio inventoriaus, ar palapinė suplyšo, ar koją prisitrynei… Turi sugebėti su visu tuo susitvarkyti pats. Be niekieno pagalbos.

grenlandija2.jpg

 

Kiek žmonių keliavo?

Trys.

 

Kodėl tokia nedidelė grupė?

Nebuvo daug žmonių, pasiruošusių tokiai kelionei, o tie, kurie buvo pasiruošę, nevyko dėl savų priežasčių – negalėjo gauti atostogų, neturėjo pinigų arba juos norėjo skirti kitiems tikslams.

 

Kaip tokiose kelionė išvengti trinties ir aštrių charakterio bruožų, galinčių sukelti pykčius ar ginčus?

Mes nesame tobuli žmonės, išryškėja įvairūs charakterio kampai bei asmeninės problemos. Ypatingai ten, kur nėra prieš ką apsimetinėti, vaidinti ar apgaudinėti. Tokiose kelionėse žmogus yra toks, koks yra – be kaukių. Natūralu, kad ryškėjant pagrindiniams žmogaus poreikiams, tampame mažiau tolerantiški, atsiranda trintis. Bet kur tu dingsi, jei susipyksi? Aplink tave yra tūkstančiai kilometrų ledo. Susitaikai ir bandai savo aštresnių kampų kitiems nekišti ir į kitus subtiliau atsižvelgti, jei žinai, kad kažkas juos erzina.

 

Na, turbūt daugeliui kilo klausimas – kam važiuoti į tokius šaltus ir atšiaurius kraštus?

O kodėl vykstama į šiltus kraštus? (Juokiasi.) Kai saulė kaitina į galvą ir nuo to karščio net negali pajudėti. Ką sugebi daryti visą dieną, tai gerti gaiviuosius kokteilius ir gaivintis duše ar baseine. Kiekvienas renkasi pagal save. Mums patinka nepaliesta gamta, mes labai mėgstame sniegą bei ledą.

 

Iš nuotraukų sprendžiu, kad daugiausiai keliavome pėsčiomis, taip?

Dalį kelio ėjome pėsčiomis, ypatingai pačioje pradžioje, kai tempėme roges. Grenlandijoje keliavome per „ice cap“ (liet. sniego kepurę). Pradedant iš vienos pusės, reikia į ją užlipti. Lipant į viršų ne visada gali naudotis slidėmis, nes tiesiog negali atsispirti. O rogių, kurios svėrė 60 kilogramų, kiekvienas turėjome po dvejas. Po to, kai ledynas tapo daug lygesnis, galėjome čiuožti slidėmis. Iš karto visai kitas greitis. Taip pat įveikti atstumui mes naudojomės jėgos aitvarais.

 

Kaip nutikus nelaimei tokioje Dievo užmirštoje vietoje prisikviesti pagalbą? Ar buvote tai apgalvoję prieš iškeliaudami?

Mes nesame avantiūristai ar ekstremalai, kurie pasirašo neaiškiems projektams ir rizikuoja savo sveikata bei gyvybe. Mes buvome numatę ir tokius atvejus. Jeigu lūžtų koja, labai stipriai susirgtume ir patys negalėtume išsigydyti, turėjome palydovinį telefoną, kurio pagalba galėjome išsikviesti pagalbą. Taip pat turėjome draudimą, dengiantį paieškos ir gelbėjimo darbus tame rajone. Turėjome ir specialių prietaisą, tokį švyturėlį, kuris turi vienintelį mygtuką, kurį paspaudus į palydovą transliuojamas pagalbos signalas su konkrečiomis mūsų buvimo vietos koordinatėmis. Jis yra privalomas tokiose ekspedicijose. Tačiau, laimei, viskas praėjo pakankamai ramiai, taip, kaip suplanuota. Netgi dviem dienom anksčiau baigėme kelionę, nei planavome. (Šypsosi.)

grenlandija-puga.jpg

 

Ką veikti/galvoti keliaujant, kuomet aplink nei gyvos dvasios, o tik beribis ledynas?

Pabundi ryte ir matai, kad esi lygiai toje pačioje vietoje, kur buvai vakar ar užvakar. Ji visiškai nesiskiria – ledas ir tas pats dangus, todėl jautiesi įstrigęs erdvėje. Supranti, kad per tas kelias dienas nuėjai daug kilometrų, tačiau nerimas vis tiek prasiskverbia. Bet paskui atsikratėme šio jausmo, nes prasivalė smegenys ir pradėjome matyti labai daug skirtumų, gražių dalykų aplink save, kur, iš pradžių galvojome, nieko nėra. Bet yra! Sniegas, ledas, pustymai. Yra daug dalykų, kurie džiugina akį, tik reikia mokėti juos pastebėti.

Gyvendami civilizacijoje mes esame pernelyg apnuodyti informacija, vaizdais, reklamomis, žmonėmis, spalvomis, garsais. Visko yra be galo daug ir mums sunku atsirinkti, kas yra gražu, o kas ne. Dažniausiai viršų paima tai, kas labiausiai rėkia, šaukia ir traukia dėmesį, bet ne tai, kas iš tikrųjų verta, kad  būtų pastebėta. O ten, prasivalę nuo viso to, pradėjome po truputėlį pastebėti tuos dalykus, kurie net pagalvojome, kad yra tokie nuostabūs. Pavyzdžiui, slidžių girgždėjimas, kai eini sniegu. Be galo fantastiškas garsas. (Šypsosi.)

Gal dabar, kai pasakoju, jums atrodo tai naivu ir kvaila, bet tuo metu tai buvo tiesa. Tačiau tiek laiko pabuvus civilizacijoje, spėjo užsiteršti ir akys, ir ausys, todėl aš ir vėl nebematau tų dalykų, kuriuos mačiau anksčiau.

 

Ar lengva išgyventi su ribotu kiekiu daiktų, kuomet esame įpratę visko turėti daug?

Viską, ko tau reikia išgyventi mėnesį visiškai atšiauriame krašte, kuris yra svetimas bet kokiai gyvybės formai, turi savo rogėse ir kuprinėje. Ir nereikia nieko nei daugiau, nei mažiau. Čia mes esame pakankamai išpuikę ir išlepinti.

 

O dabar pakalbėkime apie kelionės kasdienybę. Kaip miegodavote?

Gerai miegodavome. (Juokiasi.) Po gero fizinio krūvio dieną labai gerai išsimiegodavome. Miegojome specialiuose miegmaišiuose. Palapinė buvo paprasta, bet ją sutvirtinome, padarėme labiau tinkamą tokio tipo kelionėms. Viskas vyksta maždaug taip – ateini vakare, pasistatai palapinę, pasistatai sniego ir ledo blokų sieną aplink, kad vėjas naktį palapinės nenuneštų, išsiverdi valgyti, pavalgai ir lendi į palapinę miegoti.

grenlandija3.jpg

 

Ar nebuvo šalta miegoti?

Ne, nepasakyčiau. Turėjome šiltus miegmaišius, turėjome patirties, kaip reikia miegoti. Tad susikūrėme visai komfortišką buitį.

 

Tai kaip reikia miegoti?

Yra keletas subtilybių. (Šypsosi.) Pavyzdžiui, kaip apsirengti einant miegoti, kokį miegmaišį turėti. Svarbiausia, daug neprisirengti, nes, jei taip padarai ir sulendi į miegmaišį, savo kūno temperatūra, o juk žmogaus kūnas nėra begalinis šilumos šaltinis, kad šiltai miegotum, reikia sušildyti visą vidinę miegmaišio dalį ir šiek tiek išorinės dalies. Jeigu prisirengi labai daug drabužių, reikia juos visus sušildyti, todėl geriau šildyti tik erdvę, kuri yra šalia tavęs. Yra praktika miegoti po tris, dideliuose miegmaišiuose, kur vienas kitą šildai, bet tada yra mažiau asmeninės laisvės. Man asmeniškai, tai mažiau patinka.

Kitas dalykas, gana pikantiškas, kad mes nelįsdavome naktį iš miegmaišių nusišlapinti, nes kai naktį pabundi ir nori į tualetą, reikia išlįsti iš miegmaišio, išeiti iš palapinės, o lauke šalta, pučia vėjas ar siaučia pūga. Atsikratėme šio dalyko. (Kvatoja.) Tam reikalui turėjome plastikinius butelius. Atlikę reikalo, užsukdavome jį, numesdavome miegmaišyje prie kojų, o likusią nakties dalį jis dar ir kojas šildydavo. Kolegos įsigudrino ant to butelio iš vakaro užmauti savo sudrėkusias kojines ir taip jos išdžiūdavo.

 

O kuo jūs maitindavotės visą kelionės laiką?

Ryte ir vakare valgydavome košes, tiek pieniškas saldžias, tiek mėsiškas. Taip pat Lietuvoje prieš kelionę džiovinome didelius kiekius daržovių, morkų, burokėlių bei salierų. Visa tai dėdavome į košes, kurios gaudavosi maistingos, sveikos ir skanios. Tiesa, išdžiovinus kilogramą morkų, gaunasi viso labo šimtas gramų masės, tačiau kai įmeti tą šimtą gramų į puodą, jis vėl virsta vienu kilogramu.

 

Kokio maisto tokios kelionės metu pasiilgdavote?

Pirmose kelionėse, kai tik pradėjome keliauti, paskutinėmis žygio dienomis svajodavome, kaip nueisime į parduotuvę, nusipirksime tą, aną, kitą… Kartais būdavo, kad nusiperki jogurto, alaus ir marinuotų agurkų. Paskui sėdi ir galvoji, kaip valgyti, nes visko nori, akys didelės, o skrandis tik vienas. Tačiau kai pasiekėme savo kelionės tikslą, kaimelyje nuėjau į parduotuvę, pasivaikščiojau po ją ir išėjau nieko nenusipirkęs. Nieko nenorėjau. Viską, ko reikėjo, turėjau tame ledyne. Išmokome gyventi su tuo, ką turime ir net nesvajojome apie kažką daugiau.

Ten buvo lengva, nes žinojome, kad turime tik ryžių ir makaronų, todėl galėjome trokšti tik ryžių ir makaronų. Bet koks troškimas, kuris negali būti įgyvendintas jokiais metodais, yra bevertis. Jis tik apkrauna smegenis ir padaro tave nelaimingu. Kam net bandyti galvoti apie tai, kas padarys tave nelaimingu?

grenlandija7.jpg

 

Nuotraukose taip pat mačiau, kad maudėtės sniege.

Taip, nes kur daugiau maudytis. (Juokiasi.) Šalta, bet juk norisi atsišviežinti. Aišku, į sniegą lįsdavome tik tais atvejais, kai būdavo geras oras – šviesdavo saulė, nebūdavo vėjo, prieš tai dar pabėgėję su slidėmis, užsisagstę striukę, kad nei kiek šilumos neišeitų. Tačiau nesvarbu, kokios būdavo sąlygos ir kiek būdavo šalčio, mes kiekvieną vakarą plaudavome sniege kojas. Tai yra labai svarbu, nes, jeigu susigadinsi kojas, tu niekur nebenueisi. Labai svarbu nuplaukti prakaitą, kad jis negraužtų kojų.

 

Papasakokite apie nuotykius, kurių, manau, tokioje kelionėje netrūko.

Vienas kolega buvo įkritęs į plyšį, bet nieko baisaus. Vasarą, kai vaikštome po kalnus, į plyšius daug dažniau krentame. (Juokiasi.) Deja, dėl neapsižiūrėjimo ir per didelio pasitikėjimo savimi buvo užėjęs snieginis aklumas, kai dėl ultravioletinių spindulių, jeigu nesisaugai su akiniais, prasideda ragenos uždegimas. Tuomet akis yra labai jautri šviesai ir nuolat ašaroja. Jausmas toks, lyg ji būtų pilna smėlio. Taip pat, praradome šiek tiek inventoriaus. Esant dideliam vėjui, jeigu koks nors daiktas nukrenta ant žemės, jį vėjas pasigauna ir pradeda nešti, jo nepavysi. Pora pirštinių taip praradome, miegmaišį ir butelį, kuris naktimis gelbėjo.

 

grenlandija-apleista-amarikieciu-karine-baze.jpg

Apleista amerikiečių karinė bazė Grenlandijoje

 

Ar dar prieš kelionę nebuvo kilusių minčių ar abejonių dėl kelionės ir jos saugumo?

Išvažiuodami žinojome, kad nepasimesime, kad ir kas atsitiktų, nes jeigu būtume abejoję, nebūtume važiavę. Tai yra didelė atsakomybė prieš save, artimuosius, gimines bei mylimus žmones. Negali avantiūristiškai paimti ir išeiti, turėdamas šansą, kad nesusitvarkysi. Turi padaryti viską, kad grįžtum sveikas. Artimieji jau priprato prie kelionių, bet vis tiek jaudinasi. Ačiū dievui, visko jiems nepasakoju. (Šypsosi.)

 

Taip pat skaitykite:

Špicbergenas po aitvaro sparnu

 

Nuotraukos iš Algimanto asmeninio archyvo


Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos