Pusmetis Afrikoje (3). Savanorystės „verslas“

Autorius: Interviu parengė D.Zaveckienė , 2013, Gegužės 20d.
Tęsiame didžiulio kelioniumanija.lt skaitytojų susidomėjimo sulaukusį Jūratės pasakojimą apie savanorystę Ugandoje. Pirmąsias interviu dalis rasite čia:

Kokį darbą dirbai savanoriaudama Ugandoje? 

Aš tame Ugandos kaimelyje dirbau mokykloje, ten dėsčiau anglų kalbą. Na, jeigu taip galima pasakyti – bandžiau dėstyti anglų kalbą. Nors visas mokslas mokykloje vyksta angliškai, kai kurie vaikai anglų kalbos nemokėjo, nes į mokyklą eina vos metus ar dvejus, o šeimose šneka savo genties kalba. Tačiau kai kurie vaikai tikrai nustebino savo anglų kalbos žiniomis ir mano anglų kalbos pamokos eidavo sklandžiai.

 

O kaip vietiniai žmonės priima suteikiamą pagalbą? Ar jie patys galvoja, kad jiems ji yra reikalinga?

Žinoma, vietiniai labai maloniai priima pagalba, tik problema, kad tos pagalbos labai mažai gauna. Dažniausiai nei vietinė, nei juolab tarptautinė parama atokių kaimų nepasiekia. Tad kaimo žmonės sunkiai įsivaizduoja, kokia ta pagalba gali būti, kokia jos nauda ir nelabai supranta, kaip kitaip galėtų gyventi. Sakyčiau, dažnai net nesusimąsto, jog jiems reikalinga pagalba, nežino, kad gali būti kitaip, nėra televizijos, nėra kaip pamatyti kitokio gyvenimo. Dauguma yra pripratę prie savo gyvenimo sąlygų ir nežino, kad gali būti kitaip. Taip gyveno jų tėvai, seneliai ir taip toliau. 

 

Ar teko patirti nusivylimų?

Be abejo, Afrikoje buvo ir nusivylimų. Vienas iš jų – tai žvėriškos kainos. Afrikoje keliauti neapsakomai brangu (mano nuomone, maždaug du kartus brangiau nei Pietų Amerikoje ir net kokius tris kartus nei Azijoje). Tikėjausi, jog bus priešingai, gi toks skurdus žemynas, tikrai bus žemos kainos. Deja, yra priešingai – kuo didesnis skurdas, tuo daugiau plėšia turistus. Juk vietiniai niekur nekeliauja, viskas pritaikyta tik turistams iš užsienio (nacionaliniai parkai, paplūdimiai, nakvynės vietos, restoranai ir kavinės). Taip pat net nuėjus į vietinių kavinę ar įlipus į vietinį autobusą tenka mokėti daug kartų didesnę kainą, negu moka vietos gyventojai. Viską lemia odos spalva. 

 

uganda-kelione2.jpg 

O ką galėtum papasakoti apie pačią savanorystę Afrikoje? 

Jei atvirai, savanorystė irgi kiek nuvylė, tačiau ne konkreti mano programa ar mano veikla, kurios nekeisčiau jokia kita ir važiuočiau dar bent kartą pirmai galimybei pasitaikius. Nuvylė savanorystės idėja Afrikoje. Supratau, jog tai yra didžiulis verslas, iš kurio pelnosi tiek vietiniai, o kartais įkuriamos ir didžiulės užsieniečių „verslo įmonės“. Atvykėliai dažniausiai kuria tokias organizacijas, plėšia didžiulius pinigus, pavyzdžiui, 2000 dolerių už mėnesį, o tada atvykusiam savanoriui viską rodo kaip zoologijos sode. Tačiau tai tik pasipelnyti norinčių užsieniečių sumąstymas, yra ir blogesnių dalykų. 

Pavyzdžiui, vietiniai nevyriausybines organizacijas ir savanorystės programas kuria tik kaip pasipelnymo šaltinį, neturėdami nieko – nei mokyklų, nei vaikų namų, nei ligonių. Tačiau apskelbia, jog vykdo visas įmanomas veiklas savo bendruomenėje ir sėkmingai renkasi pinigus iš Vakarų šalių. Vieni kitus apgaudinėja kaip išmanydami – siunčia fiktyvius dokumentus, kaip įrodymus, netikras nuotraukas (pavyzdžiui, vaikai iš gatvės, bet ne iš jų globos namų). Teko matyti bent 30 tokių organizacijų per 2 mėnesius Ugandoje. Kraupu. 

 

uganda-kelione1.jpg 

 

Ar kelionė ir savanorystės programa tave pakeitė? Kaip?

Žinoma, pakeitė. Kiekviena kelionė keičia keliautoją – suteikia begalę žinių, pasitikėjimo savimi, naujų pažinčių. Aš į Afriką važiavau kupina optimizmo ir noro savanoriauti, padėti. Deja, šiek tiek teko nusivilti. Tik nesupraskit neteisingai, mano savanorystės programa man tikrai patiko, net neabejodama važiuočiau antrą kartą. Tačiau kiekvienam prieš išvažiuojant savanoriauti siūlyčiau rimtai pasidomėti savanorystės programa, ar tai tikra savanorystė, ar verslas. 
Yra daugybė užsieniečių įkurtų organizacijų, kurios siūlo įvairiausias savanoriavimo programas, reikia tik daug susimokėti, o po to visa savanorystė bus tik vietinių lankymas kaip zoologijos sode, tačiau jokia pagalba nebus suteikta. Taip pat dažnai ir vietiniai įkuria įvairias organizacijas, tikėdamiesi pasipelnyti. Jie nevykdo jokios veiklos, tik laukia pinigų. 

Be to, man keliaujant ir susitinkant su kitais savanoriais iškildavo klausimas, o kodėl gi dauguma važiuoja savanoriauti prie paplūdimių, į kalnus, prie nacionalinių parkų, o ne į gilius kaimus. Savanoriai gyvena pagal Europos standartus – oro kondicionieriai namuose, virtuvės su mikrobangų krosnelėmis ir panašiai. Aš pradėjau abejoti tokia pagalba.

Minėjai, jog norėtum dar kartą vykti savanoriauti. Kur vyktum šįkart – ar tai vėl būtų Afrikos šalys? 

Ketinu daryti pertrauką ir artimiausiu metu mano planuose savanorystės nėra. Deja, tenka išvykti iš Lietuvos ir padirbėti sezoną užsienyje. Kol kas dar neturiu planų, ką veiksiu grįžusi į Lietuvą, tačiau širdies kamputyje pradeda augti idėjos, kurios veda į tolimąją Aziją.

 

uganda-kelione3.jpg 

Nuotraukos iš Jūratės asmeninio archyvo

Skaitykite pasakojimo tęsinį

Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.