Izraelyje atostogavusi Mileta: „pirmąsyk išgirdusi pavojaus sirenas patyriau šoką“

Autorius: Interviu parengė D.Zaveckienė , 2014, Lapkričio 03d.

Paprastai keliaudami patiriame teigiamas emocijas: grožimės architektūros šedevrais ar gamtos stebuklais, semiamės teigiamų emocijų pramogaudami, pažindami kultūrą ir žmones. Tačiau kartais patirtos emocijos būna visiškai priešingos: apsilankę svečioje šalyje bodimės mums neįprasta nešvara ar vietinių gyventojų įžūlumu, o grįžę tik dar labiau imame vertinti tai, ką turime čia, namie. 

Viešnagė šalyje, kurioje vyksta karo veiksmai, naktimis kaukia apie pavojų skelbiančios sirenos ir tolumoje dunda bombos, Miletai Navickaitei buvo ne tik senos svajonės pamatyti Šventąją Žemę išsipildymas. Kartu tai buvo ir patirtis, kupina naujų minčių apie karo baisybes, galimybė iš arti pamatyti viltį praradusius žmones ir pajusti tvyrantį nerimą. Savo vasaros nuotykius karo apimtoje šalyje mergina pasakoja keliautojų portalo kelioniumanija.lt skaitytojams.

 

Kodėl nusprendei vasaros atostogas praleisti Izraelyje? Juk tuo metu šalyje vyko karo veiksmai.

Visada labai norėjau pamatyti Šventąją Žemę, tai buvo vienas iš mano tikslų bei svajonių. Pavasarį su drauge į Izraelį nuskridome penkioms dienoms ir nors tai palyginti mažytė šalis, tiek tikrai nepakako. Net taksistas sarkastiškai mus pašiepė, kai išgirdo, jog atvykom tik penkioms dienoms. 

Viešėdama ten susipažinau su žydų šeima, kuriai prieš išvažiuodama daviau pažadą sugrįžti, o pažadus tęsiu, taigi klausimas, kur praleisti vasarą, jau nebebuvo toks sudėtingas. Po pusantro mėnesio aš vėl sėdau į lėktuvą Izraelio link. 

 

17Izraelio-dykuma--2-.jpg 

Izraelio dykuma 

 

Kur apsistojai? Ar pavyko pakeliauti po šalį?

Gyvenau šalia Tel Avivo esančiame miestelyje Qiryat Ono, ten ir praleidau daugiausiai laiko. Kelionės metu, rodos, aplankiau beveik viską, ką Izraelyje rekomenduoja aplankyti turistų gidai. Vienintelis miestas, kurio nespėjau pažinti, liko Haifa. Kelionėje link jo užsukome į arabų miestelį pavadinimu Daliyat al-Karmel, apžiūrėjom miestą, labai skaniai pavakarieniavom arabų užeigėlėj, tačiau pastebėjom, kad ėmė temti, taigi nebeliko laiko apžiūrėti Haifą. Ją palikau kitam kartui.

 

17izraelis-eilatas.jpg 

Eilatas, asm. archyvo nuotr. 

 

Gal pavyko atrasti mažiau žinomų įdomių vietų?

Be visų turistinių vietų, kurias rekomenduoja turistiniai gidai, vietiniai visada sako, kad gražiausia yra Izraelio šiaurėje bei Eilato mieste. Labai džiaugiuosi, jog turėjau galimybę praleisti kelias dienas ir vienur, ir kitur. Izraelio šiaurėje, visai šalia Libano sienos stovyklavome, leidome laiką įspūdingo grožio gamtoje, kalnuose, apžiūrėjome žmogaus nepaliestas vietas. O Eilatas yra visiška priešingybė viskam, ką prieš tai mačiau Izraelyje. 

  

Kas labiausiai sužavėjo Izraelyje?

Patį didžiausią įspūdį Izraelyje man paliko jo kontrastiškumas. Turbūt nėra pasaulyje nė vienos šalies, kuri turėtų tokias dvi, beprotiškai skirtingas sostines, religijų mišinį, galima sakyti, net keturias jūras (Viduržemio, Raudonąją, Negyvąją bei Tiberiados, ant kurios vandens, anot Biblijos, vaikščiojo Jėzus). 

Tel Avivas – tai didmiestis šalia jūros, garsus naktiniu gyvenimu bei modernus, Jeruzalė – tai labai senas religinis centras net trims pagrindinėms pasaulio religijoms, o štai Eilatas yra tipinis kurortas, pastatytas ten, kur baigiasi dykuma ir prasideda Raudonoji jūra. Kol nebuvau viešėjusi Eilate, vietiniai jį man apibūdindavo kaip Graikijos ar Ispanijos kurortą. Ir jis iš tiesų labai skiriasi nuo iki tol matytų Izraelio vietų, bet čia dažniausiai poilsiauja vietiniai, nenorintys išvažiuoti iš šalies, bet galintys pasijusti lyg būtų užsienyje.

 

Gyvenai vietinio izraeliečio šeimoje. Kas labiausiai įsiminė?

Nepasakyčiau, kad jų kasdienybė labai skiriasi nuo mūsiškės: darbas, namai, šeima. Labiausiai įsiminė, tai, kad žydams šeima yra nepaprasta vertybė. Seneliai niekada nepaliekami vieni, dažnai važiuodavome aplankyti draugo močiutės ir pas ją nuolat viešėdavo pulkas giminaičių. Jie labai mėgsta ir vertina laiką, praleistą su šeima. O man prasitarus, kad pas mamą grįžtu geriausiu atveju kartą per savaitę, niekaip negalėjo patikėti. Net suaugę, sukūrę šeimas ir gyvenantys kituose miestuose vaikai Izraelyje tėvus aplanko bent kelis kartus per savaitę. 

 

Ar pastebėjai dar kokių nors kultūrinių skirtumų?

Įdomu buvo stebėti šabą – tai kassavaitinė judėjų šventė, šventa diena, kai yra draudžiamas bet koks darbas. Šabas trunka nuo penktadienio iki šeštadienio vakaro, o darbą jie supranta truputį kitaip nei mes. Pagal religiją darbas yra ir vairavimas ar net mygtuko paspaudimas. Dauguma jaunimo į šabą žiūri su pagarba, bet jo paprasčiausiai nesilaiko. Dirba, vairuoja, linksminasi klubuose. Bet būna ir išimčių. 

Eilate vieną naktį buvome apsistoję pas vietinę šeimą. Tai buvo vyras, besilaukianti žmona ir trys maži vaikai. Nors šeima ir jauna, bet buvo labai religinga. Po šventinės vakarienės (kuri vyksta kiekvieną penktadienį), visi ilsisi ir tik žiūri televizorių arba bendrauja. Aš visai pamiršau, jog ši šeima labai smarkiai saugo šabą ir pasinaudojusi vonios kambariu išjungiau šviesą. Per šventinius pusryčius draugiškai ir su humoru buvau paprašyta, kitą kartą neišjungti šviesos, nes pagal papročius nei vienas iš šeimos šviesos negali paprasčiausiai įjungti.

Nors žydai ir labai didžiuojasi būdami judėjai ir beveik visi tiki į Dievą, visgi, kaip ir visur religinių apeigų laikosi daugiausiai vyresniosios kartos žmonės. 

 

17izraelis4.jpg 

 

Kokį įspūdį paliko vietinis maistas? Ką skanaus ar neįprasto teko ragauti?

Nesu gurmanė, dažnai kelionėse tenka nusivilti. Nors Izraelio virtuvė ir yra įspūdinga, bet man vis dėlto mielesnis lietuviškas maistas. Labiausiai erzino, kad nei vienoje pavalgyti skirtoje vietoje nebuvo galima rasti mėsos kartu su sūriu. Pagal judaizmą, maišyti pieno ir mėsos produktus yra draudžiama. Taip pasiilgdavau picos su kumpiu ir sūriu, trokšdavau bent paprasto sumuštinio su sviestu. Vienintelė išeitis buvo gamintis namuose tik sau arba keliauti į McDonald‘s. 

 

Minėjai, jog tavo viešnagės metu vyko karas, dažnai kaukdavo apie pavojų pranešančios sirenos. Ar kildavo panika, pasigirdus sirenoms? 

Taip, kaip skridau antrąjį kartą Izraelis buvo ypatingoje padėtyje, vyko karas. Kad vyko karas prisiminiau, tik pirmąją diena, kai po skrydžio lankėmės pas draugo močiutę ir išgirdau už lango kažką baisiai kaukiant. Kai visi atsistojo ir liepė man daryti tą patį, supratau, jog tai buvo sirenos, skelbiančios apie atskriejančią raketą iš Gazos. Siaubingai išsigandau. Nors tuose namuose buvo daug žmonių, mane vienintelę ištiko šokas ir drebėjau iš baimės. Izraeliečiai jau yra užgrūdinti, jie nei stebėjosi, nei bijojo. 

Sirenas girdėdavome beveik kiekvieną dieną. Po kelių kartų ir aš pripratau. Man buvo išaiškinta, kaip veikia antiraketinė sistema, kuri yra ko gero geriausia pasaulyje ir, kad nėra praktiškai jokio pavojaus. Pavojus Gazoje, o mes gyvenome daugiau nei valanda kelio nuo jos. Taigi nebuvo taip, kaip Lietuvoje likę draugai ir giminės matydami per televiziją manė. Sulaukdavau daugybės žinučių ir skambučių su klausimais, ar man viskas gerai ir t.t., bet bombos šalia manęs tikrai neskraidė. 

Sykį juokais įkėliau į Facebook‘ą nuotrauką su Izraelio kario liemene ir šalmu, ir parašiau, kad keliauju į Gazą. Nesitikėjau tokios žmonių reakcijos. Žmonės pradėjo rašinėti žinutes klausdami, ar aš išprotėjau, kad tokioje situacijoje keliauju į Gazą? (Šypsosi) Tikrai, Gazoje tuo metu buvo super pavojinga, ne man ten keliauti. 

 

17izraelis1.jpg 

Pasirengusi keliauti į Gazą, asm. archyvo nuotr.  

 

Ko gero baisiausia naktis buvo, kai pirmosiomis viešnagės Izraelyje dienomis išvažiavome į Šiaurę, prie sienos su Libanu, kad aš negirdėčiau sirenų. Buvome apsistoję kempinge. Miegojau palapinėje, kai maždaug 4 valandą ryto pabudau nuo bombos garso. Po jos sekė kita ir dar kita bomba. Iš viso jų buvo šešios. Vietiniai kartu su mažamečiais vaikais, atvykę čia stovyklauti, su tokiais pačiais tikslais, t.y. pailsėti nuo sirenų, buvo jau kieme, kai aš išsiropščiau iš palapinės. Niekas nesuprato, kas darosi, tik girdėjom visai šalia sprogstančias bombas. Internete neskelbė jokios informacijos. Tikrai visi buvome išsigandę, kol išsiaiškinome, kad tai buvo šviesos bombos.

 

17izraelis3.jpg 

Pabudus nuo bombų garsų, asm. archyvo nuotr. 

 

Bet kokiu atveju, nors Izraelyje ir nebuvo labai pavojinga, kai kurios skrydžių bendrovės nutraukė skrydžius iš ir į Tel Avivą. Mano skrydis taip pat buvo perkeltas savaitei. Negalėjau įsėsti į savo lėktuvą, todėl teko pakeisti planus. Ketinau grįžti namo po savaitės, o grįžau tik po trijų. 

Iš tiesų, karas yra siaubingas dalykas. Nors realiai man ir neteko su juo susidurti, mačiau žmones, praradusius viltį. Mačiau motinas, kurios bijojo ir meldėsi, kad tik nepaskambintų jų sūnums ir nekviestų eiti kariauti. Nepavydėtinoje situacijoje atsidūrė verslininkai ir turizmo srityje dirbantys žmonės, praradę praktiškai visus savo klientus, nes vykstant karui niekas nenori lankyti Izraelio. Žmonės gyvena baimėje dėl terorizmo išpuolių, nors, rodos, ir padaryta viskas, kas tik įmanoma siekiant užtikrinti žmonių saugumą. 

 

17izraelis2.jpg 

 

Man liūdna, kad Lietuvoje ir kitose šalyse piliečiai baisiausiai smerkia ir nekenčia Izraelio žmonių. Ne kartą girdėjau sakant, kad visi žydai yra galvažudžiai, bet realybė yra kitokia. Nesutikau nei vieno žydo, kuris neapgailestautų dėl tokios situacijos. Nei vienam žydui tai nebuvo naudinga, nei vienas nesidžiaugė, kad jų kariuomenė nužudė šimtus žmonių. Ne tik psichologiškai, bet ir finansiškai Izraeliui tai labai daug kainuoja. Kiekviena paleista raketa Palestinai kainuoja 1000 dolerių, o ją numušti ore ir apsaugoti savus žmones Izraeliui kainuoja 100 000 dolerių. Yra išleidžiami milijonai, tik tam, kad žmonės jaustųsi ir būtų saugūs.  

 

Ar pasigirdus sirenoms tekdavo ieškotis slėptuvės? Ar ten yra įrengtos specialios slėptuvės, kur susirenka daugybė žmonių? 

Kalbant apie slėptuves… tikrai nieko ypatingo. Daugiabučiuose gyvenantys žmonės slepiasi laiptinėse, o nuosavose namuose gyvenantys žmonės turi išsirinkę kambarį su tvirčiausiomis sienomis ir tiek. Mes neturėjome normalios slėptuvės, tvirčiausios sienos buvo vonioje, bet jeigu būtų ant mūsų kritusi raketa, jos tikrai nebūtų apsaugojusios, todėl iki šiol nesupratau esmės, kodėl kiekvieną kartą buvau verčiama eiti slėptis. 

 

17negyvoji-j--ra--2-.jpg 

Negyvoji jūra, nuotr. iš asm. archyvo

 

Ką patartum ketinantiems keliauti į Izraelį? 

Mano kelionių tikslas yra pažinti vietinę kultūrą ir žmones, o ne pamatyti turistines vietas. Dėl to paprastai keliauju savarankiškai, nesinaudoju kelionių agentūrų paslaugomis.

Pamatyti, visų pirma, rekomenduočiau tas pačias vietas, ką jums rekomenduotų kelionių gidai – Negyvąją jūrą, Betliejų, Jeruzalės senamiestį, taip pat Tiberiados ežerą. Kaip jau ir minėjau, Izraelis yra beprotiškai kontrastinga valstybė su labai labai ilgu lankytinų, įspūdingų vietų sąrašu. Kažko labai išskirti negalėčiau.

Teko pakeliauti ir viešuoju transportu, ir automobiliu, ir taksi. Taksi paslaugos tikrai labai brangios: nuo miesto centro iki oro uosto vos keliasdešimt kilometrų, o sumokėjome apie 120 litų, taigi rekomenduočiau naudotis viešuoju transportu. Vienkartinis bilietas kainuoja truputį daugiau nei 4 litus. 

 

Vasara, matyt, nėra pats tinkamiausias metas keliauti po Izraelį. Kaip pavyko prisitaikyti prie karščio? 

Nors man ir labai patinka karštis, tiesa, kartais tikrai saulė nepagailėdavo ir termometrą įkaitindavo gerokai stipriau, nei esu pratusi. Poilsiaujant prie Negyvosios jūros termometras rodė +48°C, o baisiausia, kad vanduo irgi buvo karštas, taigi atsigaivinti padėjo tik lauko dušai. Prisitaikyti nebuvo sunku, nes praktiškai visur yra veikiantys kondicionieriai, o lauke vidurdienį, be abejo, ne tik sunku, bet ir labai pavojinga būti. Dėl to geriausia į Izraelį vykti pavasarį arba rudenį.

 

17izraelio-siaure.jpg I 

Izraelio šiaurė, nuotr. iš asm.archyvo

 

Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.