Jogos keliais į Indiją

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2014, Birželio 05d.

Kai mano draugė Sigita, sporto trenere dirbanti jau daugybę metų, papasakojo, kad neseniai grįžo iš Indijos, kur gilino jogos žinias, panorau sužinoti, kas ją, rodos, jau ir taip puikiai išmanančią darbą, paskatino vykti į jogos mokyklą. „Po šios kelionės pakeičiau požiūrį į jogą, supratau, kad tai ne tik fiziniai pratimai“, – dar pokalbio pradžioje prisipažino Sigita, ne kartą Lietuvoje bandžiusi gilintis į šį meną, tačiau ne itin sėkmingai.

 

Jogos trenere dirbi jau ne vienerius metus. Kodėl staiga sugalvojai, kad tau būtina važiuoti į Indiją jos mokytis?

Nuvažiuoti į Indiją norėjau jau seniai. Praėjusiais metais į Lietuvą atvažiavo jogos mokytoja Inga, kuri dirba kaip tik toje šalyje. Kai ji lankėsi pas mus antrą kartą, mes labai susibendravome ir ji mane dar labiau užkrėtė idėja nuvykti į Indiją. Tad kartu su dar viena „pačiuožusia“ kolege nusprendėme: „Važiuojame!“ (Juokiasi.) Visi normalūs žmonės tokias keliones pradeda planuoti prieš pusę metų, o mes susiruošėme per mėnesį! Iki paskutinės dienos nežinojome, ar gausime vizas, bet, ačiū dievui, viskas pavyko.

 

Ir koks pirmasis įspūdis atvykus į Indiją? Žinau, kad tai buvo pirmoji tavo aplankyta šalis Azijoje.

Daug keliavau po Europą, esu buvusi JAV, tačiau nė viena šalis nepaliko tokio įspūdžio kaip Indija. Pamenu, kai išlipome iš lėktuvo Mumbajuje ir pirmą kartą įkvėpėme… Koks buvo smogas, kaip trūko oro! Ir kaip tyčia tame oro uoste įstrigome dešimčiai valandų. (Šypsosi.) Vilniuje gavome tris bilietus, nes į Indiją skridome su persėdimais. Vilniuje mums pasakė, kad bagažą atsiimsime jau pačiame Goa, o pasirodo, kad pagal jų vietines taisykles, Mumbajuje turėjome dar kartą „įsičekinti“. O mes, atskridusios į Mumbajų, pervažiavome į vietinį oro uostą, ten mums pasakė, kad viskas gerai, tad apie keturias valandas pralaukėme skrydžio, į kurį mūsų neįleido! Teko grįžti atgal į tarptautinį oro uostą. Tuomet ir prasidėjo 10 valandų lakstymas aukštyn žemyn ir laukimas. Niekas nieko nežino, nesupranta, tik paryčiais pagaliau sutikome vieną merginą, kuri mums padėjo.

 

Teko iš naujo pirkti bilietus?

Ne, va tau ir Indija. (Juokiasi.) Jie juokėsi, kad čia žmonės dažnai pavėluoja į skrydžius. O mes taip nervinomės, nes ir taip daug pinigų skrydžiams išleidome, o čia – nemokamai! Tik uždėjo kažkokį štampuką ant seno bilieto ir viskas. (Juokiasi.) 

 

3indija-joga1.jpg 

Tad kai pagaliau pasiekėte Goa, kokia buvo jūsų programa?

Mokytoja, apie kurią pasakojau, yra kilusi iš Maskvos, o į Indiją ji atvyko ieškodama mokytojo, tačiau normalaus, nes kai kurie vietiniai tikrai „pačiuožę“. (Juokiasi.) Tad kartu su Jogos institutą baigusiu indu Aum jie įkūrė bendrą mokyklą, kur mes ir mokėmės aštangos vinjasos jogos. Man tai buvo nauja. Nors ir bandžiau šią jogos rūšį Lietuvoje, manęs ji visai „neužkabino“.

O ten… Turbūt suveikė aplinka, atmosfera. Jau nekantrauju ir pati pradėti mokyti šios jogos rūšies. (Šypsosi.) Iš viso turėjome tris mokytojus – Ingą, Aum ir Tatjaną, kuri Indijoje gyvena jau 15 metų. Mums labai pasisekė, nes jie mus kaip reikiant išlankstė. Pradėjau į jogą žiūrėti kitaip – paprasčiau, bet su mintimi, kad joga nėra vien fiziniai pratimai.

Tad mes gyvenome kaimelyje Candolim, esančiame už keliasdešimties kilometrų nuo Goa miesto. Kaimelis yra ant vandenyno kranto. Nuo 6 valandos ryto turėdavome kelias valandas trunkančias pamokas, o kita pamoka arba meditacija būdavo vakare. O visa kita – laisvas laikas.

 

Ką veikdavote „po pamokų“?
Aplankėme netoliese esančias šventyklas, du senovinius miestelius, kur gyvena brahmanai. Jie tik meldžiasi ir valgo, toks jų gyvenimas. O šventyklos tokios įspūdingos, kad net negaliu papasakoti. Įėjus į senąsias šventyklas net verkti norisi, labai keistas jausmas. Dar buvome Om Beach paplūdimyje, kur iš paukščio skrydžio matosi „Om“ ženklas.
Tiesa, netoli mūsų buvo „Goa People“ bendruomenė, kurios nariai savotiškai rengiasi, turi savitą muzikos stilių, žodžiu, tikri „rastamanai“. (Šypsosi.) Ten yra toks Vagator Beach paplūdimys, kur jie renkasi. Tie žmonės kaip pasiklydę Indijoje, gal net kai kurie išvis pametę pasus. Kai kurie, matosi, narkomanai, o kai kurie klesti. Daugumą jų su „dredais“, beveik siekiančiais žemę. Toks vaizdas, kad ant jų net miega. (Juokiasi.) O tame paplūdimy, šiaip, daugiausiai karvių! 

Mūsų tikslas buvo jogos pamokos, tad keliavome ne itin daug. Noriu vėl važiuoti ten, bet šį kartą būčiau ilgiau, kad galėčiau daugiau pakeliauti.

 

3indija-joga2.jpg 

O kaip jums vietinis maistas?

Pirmąją savaitę valgėme labai daug indiško maisto ir tikrai juo mėgavomės, tačiau vėliau buvo bloga nuo prieskonių gausos ir skonių intensyvumo. (Juokiasi.) Kai nieko nebegalėjau valgyti, gėriau vien indišką arbatą, kurios primygtinai prašydavau be prieskonių, o paplūdimyje radome vietą, kur galima užsisakyti pusryčių dribsnių. Bet šiaip indiškas maistas buvo labai skanus!

 

Ar pasikeitė tavo pasaulėžiūra ar gyvenimo būdas grįžus iš Indijos?

Iki šiol kiekvieną dieną atsimenu kelionę ir visos mintys sukasi apie tai, kaip aš vėl noriu ten. Aišku, tas purvas… Ateini į kavinę, perbrauki stalą pirštu ir jis lieka juodas, tačiau paskui nebekreipi dėmesio. Vietiniai žmonės niekur neskubantys ir atsipalaidavę, tad pirmas dalykas, kurį pajaučiau grįžusi į Lietuvą, tai buvo visuomeninė depresija. Atėjau į darbą ir pajaučiau „grūzą“, tačiau stengiuosi atsilaikyti ir gyventi mintimis, kurias parsivežiau iš Indijos.

Nuotraukos iš Sigitos asm. archyvo

Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos